Ar as jai dar reikalingas?

Gerb. Monte, prieš sakydama savo nuomonę labai norėčiau sužinoti kiek jums ir jai metų? Čia ne šiaip sau pasmalsavimas, tiesiog gal ir mums būtų lengviau išsakyti nuomones ir pasidalinti patyrimu, pabandyti patarti...
juk tikriausiai sutiksite, kad vis tik situacijos skiriasi, kai žmonėms po 20 metų ir kai virš 35 ...

Iš tikro, kai nežinai kiek pašnekovui metų sunku kažką aiškiau pasakyti.
Duok sau laiko ir nustosi apie ją galvoti. O svarbiausia, kad ta tavo nuoskauda nevirstų pagieža ir negadintų tavo paties gyvenimo ateity.

Na taip, branda turi labai daug itakos... Bet kokiu atveju sprendimas jau priimtas.
Ko dabar reikia: tai veiklos, daugiau siektinu tikslu ir laiko!

Gerbiamas Monte, o dabar jau smalsu pasidarė - iš pirmojo laiško padariau išvadą, kad jūs dar esate "pasiruošęs kovoti", o dabar jau "sprendimas priimtas".
Dabar jau būkite malonus - prašome jūsų pasidalinti: koks sprendimas? Kas priėmė - jūs ar ji? Kada priimtas - po parašymo į forumą ar diskusijų metu?
Klausiu labai rimtai, nes iš kiekvieno atvejo mokosi kiti dalyviai (ne visi juk rašo, žinau, kad kai kurie tik skaito).

Iš anksto dėkoju už atsakymą.

o siaube

Svety, o ko jūs "O, siaube". Aš visai nesistebiu Gražiosios Nefertitės klausimu - nes panaši kaip Montės paminėta situacija man labai žinoma - buvom kartu, buvo deklaruojama, kad vertybės yra šeima, ištikimybė, pasitikėjimas. O kai jau pakrypo klausimėlis apie tos šeimos kūrimą, tai pasipylė priekaištai, priekabių ieškojimas ir taip gražiai buvo sumanipuliuota, kad esu kalta (sorry, bet iki šiol neišsiaiškinu kodėl). Sprendimai išsisikirti buvo jo padaryti išdidžioje vienatvėje. Ir nors žodžiais buvo deklaruojamas noras kovoti, bet realiai tai visi mano bandymai išsiaiškinti baigdavosi priekaištų ir kaltinimų man lavina. Bandžiau kalbėtis, bandžiau laiškus rašyti, bandžiau būti rami, bandžiau būti pikta.. ir vis tiek situacija ta pati - aš užduodu klausimą ir vietoj atsakymo gaunu krūvą pasvarstymų, pafilosofavimų, priekaištų, dar gabalėlį kaltinimų ir nulį atsakymo.
Turėčiau keiktis, bet noras kovoti nepraeina.
Tai vat aš irgi galvoju, kaip čia yra su tuo noru kovoti. Kodėl kai kuriems jis taip lengvai praeina, vieną diena lyg ir kovotojas, o po dviejų dienų jau viskas nuspręsta... Kaip sviestas ant krosnies pačirškėjo ir praėjo...Smalsu...

Norite pasakyti, kad nuo to, kad Monte ims viešai skalbti savo apatinius jums praeis noras kovoti ir daugiau niekada nepakliūsite į tokias situacijas?
O siaube...

Kai nustosite galvoti, kad kitas žmogus turi elgtis taip, kaip jūs norite, turi norėti to ko jūs norite ir juo labiau nustosite jį per prievarta daryti tokiu kokiu jūs norite kad būtų - tada ir suprasite.

Tai, kad žmogus mano, kad šeima vertybė, dar nereiškia, kad tą šeimą jis nori kurti su jumis. Tai, kad šeima jam atrodė vertybė vakar, nereiškia, kad ji atrodo vertybė ir šiandien.

Noras kovoti dėl to, kas beviltiška, užsidėjus kilnią kaukę, kad priversi kitą būti laimingu - tai jau mazochizmas. O mazochizmas eina drauge su sadizmu ir niekada nežinai, kuris iš tikro manipuliuoja - auka ar skriaudėjas.

O tas parašymas "pasibarstykite sau druskos ant žaizdos dar kartą, išdėliokite savo sielą kaip turguje viešai anty prekystalio - nes yra tokių, kurie čia nerašinėja, bet skaito ir mokosi - šlykštus vojarizmas"
na, nebent žmogus, kurio tai prašoma - ne tik mazochistas, bet dar ir ekshibicionistas - mėgsta, kad jo skausmą ir pažeminimą stebėtų visi.

Kas kad čia internetas. Juk dažnai sielos skausmas daug ilgiau gyja, nei tikros žaizdos?

O siaube (galima skaityti o dydysis kaltintojau),
jei jūs sąvoka "viešai skalbti apatinius" vartojate turėdamas galvoje, apie smulkių ir intymių detalių pasakojimą viešai - tai nemanau, kad apie tai buvo kalbama mūsų aptariamoje situacijoje. Juk atsakyti galima nelendant į apatinius. Manau, kad tokių atsakymų ir tikėjosi Nefertitė. Tik gal kalsuimuose šiek tiek prasimušė valdovės liepiamosios intonacijos - ir tai užkaitino kai kurias dar neatvėsusias širdis.

Savo papasakotoje situacijoje AŠ bandžiau keistis ir taikytis prie kito žmogaus - ir jei tai yra taip iškreipta kaip jūs paminėjote, tai aš turiu užduoti klausimą, o kodėl kitos pusės tai buvo toleruojama?
Ir nuoširdžiai dėkoju už jūsų pastabą - dar viena galimybė kitu požiurio kampu panagrinėti savo situaciją.

Patikslinu - mano situacijoje šeimą norėjo kurti ir jis ir aš, ir jis su manimi ir aš su juo. Matyt užsidėjau nelabai kilnią kaukę, nes kažkaip įsivaizdavau, kad siekdami laimės poroje abu turi daugiau atiduoti nei reikalauti atiduoti norėjau laimės abiems ir stengiausi derinti savąja pusę prie kitos pusės. (laukiu jūsų etiketės, jei nerandate kitokio kaip "auka-mazohistė" nesivarginkite). Ir esu įsitikinusi, kad pamatinės vertybės kinta labai lėtai, o dar labiau manau, kad pamatinės vertybės nekinta. Na bet pasilieku teisę klysti - dar nesu išmintinga.

Apie ekhibicionizmą - tai jūs norite pasakyti, kad visi kurie parašo apie savo bėdą, istoriją, nesėkmes - jau automatiškai tampa ekchibicionistais, mazohistais ir kokių epitetų jūs dar ten padalinote...? Nes juk netyli - kalba apie tai viešai. Ir dar atsakinėja,
diskutuoja, klausia.

Jūs pukiai žinote kaip ilgai ir skaudžiai gyja sielos žaizdos. Manau gijimo etapas jums labai puikiai pažįstamas su visais etapais ir skausmingais atkritimais. Bet ar žinote apie tokį stebuklingą vaistą '"nesmerk ir nežemink kito"?

kad būtų aišku - o siaube buvo skirta pasivadinusiai nefertite. nežinau kokio žodžio vertas toks žmogus. tai ir yra mano reakcija, emocionali. į absoliučią tiesą aš nepretenduoju,. tik turiu savo nuomonę.

kam taip patetiškai? jei jaučiatės kaltinama - vadinasi jaučiatės kalta. ir čia sau užduokite klausimą, kodėl tokia reakcija.

ne aš sąvoką turėjau omenyje nefertitės nor pasiknaisioti kito žmogaus sieloje. iš smalsumo. kad atseit pasimokyti.

todėl, kad, kaip sakoma, atitiko kirvis kotą - auka renkasi budelį, budelis renkasi auką. Tačiau kažkur buvop paskutinis lašas ir auka pasijuto per didele,nevertinama auka, ėmė niršti, reikalauti, o budelis pasijuto - per žiauriu. nebandyk surasti tiesioginės prasmės tame. Pažiūrėk į savo situaciją kaip į modelį.

žmonės keičiasi tik dėl savęs, o ne dėl kitų. neturiu ką čia pridurti, nes mano nuomonę tik sustiprėjo, o kad ir ką aš besakyčiau,manęs nenorėsi išgirsti, nes tai nemalonu.
tik manau, kad taip jau yra, kad žmonės nori visiškai skirtingų dalykų ir neįmanoma nei geruoju (su kilnia kauke) nei piktuoju (jau praradus kantrybę) jų priversti norėti to, ko jie nenori.

Ne, aš noriu pasakyti, akdc tas nefertitės reikalavimas ir buvo - pabūk ekshibicionizmu, dar padrąskyk viešai savo žaizdą, o mes pasimokysime kaip skauda labiau.

O kas čia jus smerkia ir žemina? skaitote, matote, girdite tai, ką norite girdėti. Koks man tikslas jus smerkti ar žeminti?

galėčiau saldžiai pačiulbėti oj kokai tu vargšelė. tik tu ir pati taip jautiesi. jei nori spręsti problemą, kad taip nebenutiktų vėl - spręsk iš pagrindų, o ne ieškok užsimiršimo, gerdama vaistus nuo simptomų.

Manau, kad nesu įgaliota spręsti Nefertitės problemų. Manau kiekvienas yra laisvas paklausti, ir kiekvienas gali pasirinti reaguoti ar ne. Čia jau tegu Monte ir Nefertitė aiškinasi.

Aš reaguoju į jūsų, o siaube, pamąstymus susijusius su manimi .
Aukos (kurios auka nereikalinga) ir budelio (na kas tave prašo aukotis) situacija verta dėmesio ir kaip minėjau ne kažkokių menamų prasmių joje ieškosiu, o pasidėliosiu savo mintis - na kodėl gi aš dariau tai, ko kitam nereikėjo. Teks pripažinti laikiną smegenų užtemimą (kažkur skaičiau, kad įsimylėjimas prilyginamas ligai).

Ir prašome nesivarginti su čiulbėjimu - nes aš nesijaučiu vargšelė. Aš jaučiuosi apdovanota gyvenimišku patyrimu, geresniu savęs ir savo silpnųjų pusių pažinimu. Ir taip pat aš esu dėkinga žmogui, kuris padovanojo man gyvenime daug nuostabių nepamirštamų ir pakylėtų dienų. Nes manau, kad ne skausmas yra svarbus, o didžiausia prasmė ir buvo laimingose dienose, kurių ir nesiruošiu nei pamiršti, nei juodinti vien dėl to, kad teko išsiskirti.
Ko linkiu ir jums.