Bendravimas su buvusiu..

O taip, žinoma... Kad ištekėjot už liurbio kokio, kad gyvenot su juo ir vaikų dar prisidarėt, kad liurbis atsibodo, kad žeminatės visaip..., [b:1bhmxxm4]tai kalta tik visuomenė ir valdžia... NEKITAIP...[/b:1bhmxxm4]

heh, ir man idomiai gaunasi siuo metu... maniskis paliko mane truputi daugiau kaip pries savaite, dar pasiule likt draugais, sake, kad galiu jam rasyt ir pan.. ir va lygiai po savaites raso jis man ir klausia, kaip laikausi, kaip sveikata (ilga laika sirgau..), po poros dienu (ty siandien) vel raso, vel klausia apie mano sveikata.. na nzn, man keista kazkaip.. ar cia del to, kad mes 'dabar tik draugai' ir jam idomu, kaip 'tik draugui', kaip jo 'tik drauge' laikosi, ar del to, kad jis gailisi savo sprendimo ir kazko galbut tikisi, o gal jam siaip sekso truksta? kol kas pati klausti, ko jis is manes nori neprisiruosiu ir atsakymas, manau, bus tik vienas ir tikriausiai nelabai nuosirdus.. as pati per ta laika spejau ir apsiprasti su musu issiskyrimu ir dabar galvoju, kad atgal i ta pacia bala nelabai noriu lipti, taciau neaisku, kaip viskas pasisuktu mums vel susitikus..

Rudnosiuk, ne ne dėl nelaimingų sudužusių gyvenimų valdžia kalta . Čia mes pačios pasirinkome ne tą kelią ir dėl to nešėme kryžių. Senoviška pozicija, kad gyvenk ir kentėk. Kenčia moterys būtent dėl materialių dalykų, nes jos nėra užtikrintos dėl vaikų, dėl paprasto pragyvenimo. Kike kabuosi su vargstančiom moterim, visos skirtųsi, bet bijo ateities. Čia nekalbu apie šiaip užsimaniusias nueit į kairėn ar dešinėn, kalbu apie moteris, kurios gyvena tikrai žeminamos, kurios neranda išeities.
Štai "civilizuotesnių" šalių požiūris į išsiskyrusią moterį. Išsiskyrus moteris pretenduoja į pusę kartu sugyvento turto, be to dar gali būti išlaikoma iki vaikai užaugs. Ji gali dirbti, tačiau gali ir būti namų šeimininke, nes taip gauna net didesnę kompensaciją iš buvusio sutuoktinio. Net jeigu neturi bendrų vaikų , ji gali gauti rentą iki kol nesukurs kitos šeimos, kaip savotišką kompensaciją už "ištarnautus" metus. Kuo daugelis moterų ir naudojasi .
O bendravimas su buvusiu sutuoktiniu priklauso nuo abiejų vidinės kultūros. Gražu, kai žmonės sugeba išlaikyti paprastus bendravimo santykius. Ypač, jei yra vaikų. Aš "perlipau save" ir sugebu normaliai pasiveikinti, bent jau vaikai mato nors šaltą, bet mandagų prasilenkimą . Jis irgi nedrįsta kaip nors piktai reaguoti. Žinau, kad atgal niekada nesugrįžčiau, suklijuota puodynė niekada nebus vientisa.

Kažin ar iš tikro nori susigrąžinti. Juk jie buvo santykiai - vadinasi turėjo būti supratimas, draugiškumas, trauka, bendri interesai. Pagaliau, jie meilė (o gal greičiau aistra ir susižavėjimas, nes jie blėsta) išblėso - liko prisirišimas. Jam juk taip pat trūksta bendravimo. Jaučiasi kaltas, kad įskaudino. Juk sunku būti blogiečiu.
Aišku, gali būti ir šeip koks ligotas šunsnukis, kuris nei pats nori, nei nori paleisti. Bet tu juk žinotum, jie taip būtų?

Kad nebūtų tuščios kalbos, prašau konkrečių pavyzdžių ir būtinai ne vieną, kuriose "civilizuotose" šalyse yra taip, kad moteris turi tokį išskirtinį statusą visuoemnėje, kad vyras po skyrybų privalo ją išlaikyti iki ji suras kitą vyrą ir tt

Beje, Lietuvoje yra toks, vienas iš svarbiausių įstatymų, toks CK, paskaitykite, ten yra ir apie bendrą turtą, ir jo dalybas, ir apie vaikus ir tt...

Tai buvo vaizdelis iš Švedijos, kur gyvena konkreti lietuvaitė.
O su Lietuvos CK esu susipažinusi. Patikėk, pati išsinagrinėjau, nieko paguodžiančio ten nėra. Konkrečiai man. Paguoda buvo vienintelė, kad gyvenu man dovanotame būste. O visi kiti klausimai- dėl vaikų išlaikymo- man vienai. Kadangi priteista minimali suma yra juokinga. Na, gerai, nedejuoju . Blogiausia, kai gyvenimas vyksta bendrame bute. Exvyras smulkiai terorizuoja, vedasi vaikų akivaizdoje moteris, o niekas negali padėti. Jokie įstatymai negina, kol nepasipila kraujas ar pan. Pamėgink Vokietijoje psichologiškai traumuoti vaikus, tuoj būsi toli toli nuo tų namų.

na visu pirma, issiskyrimo priezastis nebuvo isblese jausmai (anot jo), jis man aiskino, kad jam truko meiles ir rupescio is mano puses, trumpai tariant, demesio, be to buvo be galo pavydus, butent del to jis nusprende, kad reikia mane palikti.. galbut per ta laika jis spejo pasverti ir permastyti viska, suprasti, kur jis klydo ir kur as klydau.. arba ne. is tiesu, kartu buvom neilgai - 6 menesius, mano manymu, tai per trumpas laikotarpis pazinti zmogu, o ir praeiti mes paprastai sugebame vertinti daug objektyviau, nei dabarti..

Prieš tai galvojau, kad jūs kartu praleidote ne vinerius metus. O kai šitaip parašei... Manau, kad jei jau tu nenori jo susigrąžinti, tai geriau ir nekreipk dėmesio.
Tai čia kaip gaunasi, myli ir paliko, tačiau tau auklėjimo priemonę pritaikė, kad elgtumeisi gražiai, t.y. taip, kaip jis nori?

panasu i tai visa beda tame, kad jis nesugebejo priimti manes tokios, kokia esu, o norejo mane pakeisti, jam nepavyko ir gavosi taip, kaip gavosi.. sugrizti pas ji noriu, bet blaivus protas sako, kad geriau nereikia, nes nemazai blogo jame matau, del ko veliau tektu kenteti, taigi matyt geriau uzbaigti viska anksciau, nei per velai..

tavo vietoj as tikrai nenusizeminciau sitaip. Netampytu kaip suns tai pirmyn,tai atgal...