Bendravimas su buvusiu..

Sveiki, ar kam nors teko patirti tai, kad po skyrybų su buvusiu/-ia, jis/ji vėl pradėtų jūsų ieškoti? Esu pasimetusi, nesuprantu, kas vyksta.. Gyvenau su draugu, mylėjau ji beprotiškai, tačiau pajutau, kad jis atvėso, nustojo mylėtis su manimi, klausiau, kas vyksta, paaiškindavo, kad turi rūpesčių darbe arba visai nukreipdavo temą...; kol vieną vakarą pasakė, kad nebenori su manimi gyventi, nieko nebejaučia, kad suprato, kad manęs nemylėjo, o buvo tik aistra..
O dabar, praėjus mėnesiui, po mūsų skyrybų, kai aš išėjau iš jo, jis rašo man kiekvieną dieną, teiraujasi, ką veikiu, kaip sekasi, pasiūlo susitikti..
Kas tai? Jam jaučiu didžiulį pyktį ir nepasitikėjimą...

Panašiai yra ir man... Jei rašo - rūpim. Ir mums jie rūpi, jei ape tai rašom. Atstūmimas stipriai sukrečia, ir kažin ar kada pavyks tuo žmogum dar pasitikėti. Vistiek kažkas buvo stipriai ne taip, jei leido tau išeiti. Kodėl rašo dabar? Gal jaučiasi vienišas, gal tiesiog nepavyko su kita, gal tikrina, ar tu dar ne su kitu - vistik buvai jo... Manau, jei tikrai neabejodamas norėtų atnaujinti santykius - ne rašinėtų lyg niekur nieko, o bent jau atsiprašytų. Kažkaip panašu į žaidimą, kuris bet kada gali nutrūkti. Ne visi sugeba atvirai kalbėti apie skaudžius dalykus, ir jei jis iš tų - galima tikėtis, kad ateity vėl laukia abejonės ir nusivylimai. Tegu įrodo, kad jam rūpi.

Aš manau, kad vyrai(jei ne visi, tai tikrai dauguma) jaučia savininkiškumą, egoizmą, pavydą. Jaučiasi geriau, jeigu jo buvusi neieško ar nesusiranda kito. jie save vertina ypatingai. Mano, kad be jų galima pražūti. Ir labai smarkiai nusivilia, jei mes be jų neliūdim, jei mokam gyventi "pakelta galva".

Liita- tai, apie ka rasai, budinga abiems lytims. Pavydas, bandymas susigrazint partneri, vos tik pajuntama, kas jis turi nauju rysiu, ir tikrai su demesio vertomis moterimis.
O del grizimo praeitin, manau, tai imanoma. Bet turi but atviras pokalbis, issiaiskinimas, kas buvo ne taip, ko tikimasi ir ar yra galimybe ta turet, vel pradejus viska is naujo.

Pati savo viduje mąstau apie tai, tik garsiai dar negaliu to ištarti... Tik nesuprantu, kaip jam ne gėda po viso to dar manęs ieškoti..

na galiu paskyt man atsitiko panasiai su savo mergina.. ji pradejo su manim mazai bendraut ir jau nesimylet.. sake nezino kas jai yra.. ir draugai jos nesuprato taip pat..ji keistai elgesi. tad mes issiskyrem tikslaiu as jai atsibodau ar kazkas panasaus. ir jau ji rado kita vaikina. lyg niekur nieko. ir dar sako mad mane labai labai mylejo.. nesuprantu kaip taip gali but jai ji pasilge su manim kaip visisku nieku.. net as jos nenoriu dabar nei girdet nei matyt. bet deje matyt teks ja nes turim vaika.. tai teks ji lankyt ir kankintis kad ji su kitu ziaurios buna abi lytis. ir vaikinai ir merginos.

Aš manau galima suklysti vieną kartą, bet kai pasidaro sistema, nėra ko tikėtis, kad galima tikėtis santykių atnaujinimo sėkmės.

Aš tai manau, kad negali būti jokios kalbos apie antrus šansus ir pan. Šansą galima duoti susipykus dėl kažkokios smulkmenos, o ne dėl pasakymo: ''buvo tik aistra ir pan.''
Mano manymu, kad tas žmogus - plevėsa, nesubrendėlis, žaidžiantis kitų gyvenimais.
Santykiuose turi būti pasitikėjimas, o kai jis sugriaunamas - santykių nebelieka.
Mano patarimas - eik į priekį, o tokius, kaip buvo tavo draugas, pamiršk.

Mano patirtis tokia: su ilgalaikiu draugu skyriausi apie tris metus. Kartu būti buvo sunku, laikinas gerumas, o paskui vėl ir vėl kartojasi tie patys nesusikalbėjimai, įtampa, kovos. Bet atsiskirti nepajėgėm. Pasižadu sau, būdavo, o tik užtenka, kad jis paskambina ir vėl puolu į glėbį arba pati prisiorganizuodavau „nekaltų“ užkalbinimų. Gyvenau kažkokiame laukime ir lyg užburtame rate. Emociškai žiauriai sunku, o išeiti iš santykio nepajėgiu. Po keletos metų blaškymosi sutikau sveiką ir stabilų emociškai vyrą, su kuriuo pradėjau bendrauti ir senas ryšys nutrūko. Dabar, po daugelio metų ir patirties, manau, kad reikia susitarti (ir laikytis susitarimo) buvusiai porai nelysti vienas kitam į akis, nebūti savanaudžiu ir leisti vienas kitam gyventi po skyrybų, nors kartais ir smalsu būtų pasidomėti ar šiaip "užplauktų" nuostalgija...ar gražūs prisiminimai. Išsiskyrimo pradžioje kažkurį laiką būna sunku, bet tik taip įmanoma išeiti iš seno ir pradėti kurti naują. O tie grįžimai... nieko gero, tik laiko švaistymas juolab jei neriša bendri vaikai.

Pritariu Patirčiai. Gaila, kad tų susitarimų ne visi nori laikytis. Aš su savo vyru irgi susitariau, kad kadangi jis turi kitą moterį mūsų santykiai apsiribos tik būtiniausia bendra buitimi. Pagelbės man kur tik reikės jo vyriškos paramos (tai jo pasiūlymas). Išeiti nenori, ar nėra sąlygų aš tiksliai nežinau. Mūsų vaikai seniai užauginti ir savarankiški. Namai tapo tušti, nykūs. Taip tęsiasi 2 metai. Tai prilyginčiau psichologiniam terorui. Susitarimų nesilaiko. Mokesčių jokių nemoka. Čia kaip tam liaudies posakyj "kaip šuo ant šieno: nei pats ėda nei kitam duoda". Skirtis nenori. O ar nuo to kas nors pasikeistų?