Doudki(dudki – dūdos): žmogus negali nevalgyti, nemiegoti ir nedaryti pipi, ir taip toliau. Bet...bet žmogaus sąmonė, jo Psichė(Siela) gali atsisakyti tą daryti ir pražudyti prigimtį(kūną) ir save, gali priversti nusižudyti, bet nuo to pasaulis nepasikeis, nes kitos natūros to niekada nedarys: valgys, miegos ir darys pipi prie LR Prezidentūros. Žmogus kartais per daug susireikšmina, kol koks tornado, ugnikalnis, ledynmetis ar karščiai, žemės drebėjimai nenusineša jo namelio kartu su gudria, bet paika galvele. Žmogus gali gyventi be meilės, be sekso ir nugyventi šimtą metų ir daugiau, o ar tai gerai – abejoju, nes nesijaus visaverčiu žmogumi. Suprantu, kad būna toks likimas, tokia lemtis ir tenka gyventi be meilės, be lytinio ryšio su kita žmogaus puse, kita lytimi, bet savijauta nėra jau ten kokia tai gera - nesijaučia gerai. Todėl prigimtį aš čia turėjau plačiąja prasme, o ne vien seksiuko siaurąja prasme,. Be sekso galima gyventi ir mes gan dažnai taip ir darome – esame gyvi ir gan kūrybingi. Bet tai nėra gerai ir nėr ko tuo girtis, o tai Gamta, Dievas gali supykti ir nubausti išsišokėlį. Vyrą ir moterį sieja ne vien giminės pratęsimas, ne vien seksas, bet kažkas daugiau, nors tai ir yra jų pagrindas, jų esmė bei jų gyvenimo prasmė. Moteryje mes ieškome savęs, savo antrosios pusės. Visi turime, turėjome mamas, todėl tas potraukis yra dar stipresnis prisiliesti prie savo kilmės, prie savo vidinės ir biomedžiaginės antrosios pusės. Išsigimusios vienos civilizacijos žlunga – kitos susikuria. Vieni žmonės suserga, ištinka krizės, miršta – kiti gimsta ir taip vyksta evoliucija, kuriama, formuojama istorija, paveldas, genų fondas. Vystosi ir genų korekcija – genų inžinerija. Visas pasaulio grožis ir bjaurastis mumyse – mes gyvename. Valio, mes gyvename! Mes neprarandame vilties – mes gyvename. Kiekvienas žmogus sudarytas iš moters ir vyro, mes gyvename, mes mylime, kuriame, neapkenčiame ir pavydime, seksuojame, mes gyvename ir atleidžiame neišvengiamus seksiuko nukrypimus. Valio, mes dar gyvename!