agnigu: reikia ,,susitaikyti" su ta mintim, kad jus jau issiskyrete... kiekvienas zmogus musu gyvenime atsiranda ne siaip sau, jis buna atsiustas likimo atlikti tam tikra misija... taip kad, padekok likimui, kad sis zmogus atsirado tavo gyvenime, kai jo labiausiai ir reikejo, atliko tam tikra misija ir isejo... ivertink, kiek jis tau gero dave, kiek tu igavai kartu budama naujos patirties, kaip tu kartu su juo ,,augai" ir brendai kaip moteris... ir pasistenk ji ,,paleisti"... svarbiausia, ,,nelaikyk" ant jo jokio piktumo.... nes tai tik dar labiau tave zeis... susigalvok savotiska ,,padeka" ir nuolat ja kartok... turetu ateiti palengvejimas, o kartu su juo ir naturaliai ji pradesi pamirsti...
Iveta, man patiko agnigu mastymas, manau, protingas. Nuo minciu sunku pabegti, jos prirakina lyg grandines, net per miegus pasamonej ramybes jos neduoda. Taciau laikas gydo, artimiausius zmones palaidoje, laikui begant, apsiprantam, susitaikom, bet nesakau - pamirstam. Sunku pasakyti, kiek tai gali trukti, kiekvienam skirtingai, taciau tik nesedek ir neuzsidaryk, uzsiimk veikla, skaityk, kazkuo domekis, bandyk save atrasti kazkur kitur. Kai nusiraminsi, tada ir suzinosi, kam, kada ir kur galetum pulti vel i glebi su naujais jausmais bei patirtim