agnigu: reikia ,,susitaikyti" su ta mintim, kad jus jau issiskyrete... kiekvienas zmogus musu gyvenime atsiranda ne siaip sau, jis buna atsiustas likimo atlikti tam tikra misija... taip kad, padekok likimui, kad sis zmogus atsirado tavo gyvenime, kai jo labiausiai ir reikejo, atliko tam tikra misija ir isejo... ivertink, kiek jis tau gero dave, kiek tu igavai kartu budama naujos patirties, kaip tu kartu su juo ,,augai" ir brendai kaip moteris... ir pasistenk ji ,,paleisti"... svarbiausia, ,,nelaikyk" ant jo jokio piktumo.... nes tai tik dar labiau tave zeis... susigalvok savotiska ,,padeka" ir nuolat ja kartok... turetu ateiti palengvejimas, o kartu su juo ir naturaliai ji pradesi pamirsti...
o kas del puolimo i kitu glebius, tai cia jau priklauso nuo taves, jeigu tau taip geriau, taip ir daryk, taciau, jeigu tai darysi tik del to, kad bandysi ji taip pamirsti, tada labai apsigausi... o kartu, gali labai iskaudinti ir kitus bei nepastebeti kazko naujo ir grazaus...
Labai tiksliai ir protingai parašyta.Jei visi taip mąstytų ir darytų,būtų daug lengviau ir paprasčiau gyventi.Atrodo,viską supranti,bet kai reikia pačiam asmeniškai pergyventi išsiskyrimą,va tada dingsta visos protingos mintys ir išvedžiojimai.Bet reikia stengtis.Čia pats geriausias" receptas",kokį tik perskaičiau.Sutinku 100%.Sėkmės ir stiprybės!