Myliu vedusį, kuris sako, kad ateitį planuoja su manimi...

Sveiki,

Prieš aštuonis mėn. pažinčių svetainėje susipažinau su žmogumi, kurį pamilau, jis taip pat kasdien man sako tą patį - kad mane myli, nori būti su manimi, nori auginti mūsų vaikus ir... bijo mane prarast.
Viskas būtų labai gražu, jei jis būtų nevedęs ir dar - kai susipažinome jo žmona jau laukės. Prieš pat gimdymą ji sužinojo apie mane (atsitiktinai perskaitė skype mūsų susirašinėjimus, planavo pasakyti praėjus bent mėnesiui po gimdymo) Su jo draugais ir net sūnumi (iš pirmos santuokos) aš jau anksčiau buvau supažindinta.
Dabar mano mylimas žmogus kartoja, kad reikia laiko, kad nori gražiai išspręsti viską, nes ir toliau juk reikės bendrauti, o tai gali trukti apie pusmetį (aš puikiai suprantu, kad po gimdymo (pagimdė prieš savaitę) tikrai turi padėti, ir esu už gražių santykių palaikymą - t.y. bendravimą be pykčio ir po skyrybų).
Aš jį tikrai myliu, tikrai noriu būti kartu su juo, tačiau pasidariau labai nervinga ir jautri, beveik kasdien verkiu, buvau pas gydytoją, kuris paskyrė antidepresantus. Apie šią situaciją artimieji nežino, neturiu kam papasakoti, tiksliau nenoriu jų skaudinti. Kada buvo labai sunku - atvėriau širdį draugei, kuri tik pasityčiojo ir dabar nuolat kartoja, kad greičiau aš jį mesčiau, nes tai tik tuščias reikalas ir vadina mane kvaile.
Aš vis guodžiuosi, kad šiais laikais jei moteris reikalinga dėl sekso nebūtina kartoti, kad myli ir t.t. Su juo apie ateitį ir santykius kalbamės labai dažnai - beveik kasdien matomės, telefonu kalbame keletą kartų per dieną... Daug kartų sakiau, o gal liekame draugais ir baigiame viską, tačiau prašo kantrybės ir laiko...Nebežinau kaip elgtis...

sunku ka cia tau patarti. Ta drauge/patareja gali is karto isbraukti is savo gyvenimo, bent jau pervadinti, taip draugai nesielgia. Cia tavo gyvenimas. Tu ji gyveni, ir sprendi kaip gyventi. Is asmenines patirties sakyciau, kad dek taska, kol antidepresantu nepakeite tam tikros paskirties ligonines. Taciau kiekviena situacija yra unikali, nes dalyvaujantys yra skirtingi. Is vienos puses puse metu tai tikrai nera daug laiko, antra vertus ar kas nors pasikeis po to?
Blogai, kad tapai nervinga, pamastyk kodel. Jei negali pakeisti situacijos, pakeisk poziuri i situacija. Jei nuspresi jo laukti, lauk, nes geriau pasigaileti, kad padarei, nei gailetis, kad net nebandei ka nors daryti. Ir pirmiausia nustok save grauzt. Ir jo negrauzk, nebebus prasmes ir tu puses metu laukti, anksciau i salis issibegiosit.

Na liudna skaitant ką parašei...na ir papuolei...ir taip jau mylį jį Na apsvarstyk gerai.Pagalvok apie tą moterį,kuri ka tik pagimdė jam vaiką,{ar nori būti jos vietoje} ir ką ji jaučia....Gyvenimas mums,o ne mes jam,oi kaip apsisuka viskas atgal.Buvau pakliuvusi į panašią įstoriją,bet sugebėjau pasitraukti. Na linkiu susidėlioti viską sėkmingai.

ačiū... aš mokausi būti kantresnė ir tolerantiškesnė. Taip, aš manau, kad pusmetis nėra ilgas laiko tarpas ir verta laukti - juk myliu tą žmogų...taip niekada nieko nemylėjau. Ir kaip sakot, nekankinti ne tik savęs, bet ir jo...ašaromis ir klausimais. Laikas parodys... O jei ir tada viskas liks tik gražiose jo kalbose apie ateitį - planuosiu gyvenimą iš naujo.

Dabar galvoju kaip moteriai pagimdziusiai pries savaite jaustis kai jos berniukas su kita planuoja baisiai grazu gyvenima kartu .. Ka vyras kurio zmona uz keliu menesiu gimdys veikia pazinciu portaluose ? Labai produktyvus zmogus jei turi sunu is pirmos santuokos dar viena ka tik pagimde ir dar viena jau laukia savo eiles .. Juokinga situacija, jau kaip ir per velu reikejo anksciau pagalvot kur nagus kisi. Palaikau tavo drauge )

Visų pirma Asata neteisi - draugės taip išmesti į šiukšlyną nereikia. Nežinau, kokie judviejų santykiai, tačiau spėju, kad jei jau artimiesiems nesakei (kodėl? žinojai, kad jie nepritars ir to bijojai?), o jai pasakei - vadinasi esate artimos ir viena kita pasitikite. Ji mano, kad gadiniesi sau gyvenimą ir tą tau pasako. Reikia vertinti tokius žmonės. Paguosti, palinguoti galvą ir paklausyti istorijos gali visi. Taip, tai tavo gyvenimas ir tau pačiai rinktis.

Pati situacija gan keista. Pasvarstyk, ką pagalvotum, jei ta istorija ne apie tave:
vyras akivaizdžiai ir begėdiškai apgaudinėja savo nėščią žmoną praktiškai nuo pat pirmo mėnesio kai ji pastojo. Vedžioja savo meilužę visur, supažindino su artimaisiais. Labai keista, kad žmona tik atsitiktinai, iš skaipo sužino apie tokią apgavystę ir... neišvaro to nenaudėlio iš namų velniop, o laukia dar iki savo gimdymo ir varys jį lauk tik po pusmečio, kad galėtų be pykčių išsiskirti su šitaip ją išdavusiu ir paniekinusiu žmogumi?

O vyras? Nežinau nežinau, sėdi sau užsiregistravęs pažinčių svetainėje... Na įklimpo, įsimylėjo.. O dabar viena namie sėdi negraži ir neprisižiūrėjusi po gimdymo ir dar begalo pikta ant jo ir dar neišsimiegi nuolat, vis tas vaikas naktimis verkia...
O kita ant raminamųjų užsėdo - kai tik paskambini - vis verkia ir pyksta ir reikalauja...

Kurią jis pasirinks? Nežinau, bet anketą pažinčių svetainėje tikrai atnaujins.

ko gi tu lauksi?-atsitrauk,apgalvok savo situaciją ir priimk sprendimus ryžtingai Laikas nieko neparodys,tik pati gyvensi amžiname laukime...na aišku,pati renkiesi.O gal nusiimk "rožinius akinius"?ir pažiurėk į save iš šalies na ir mylėk jį toliau-juk niekas neatima meilės jam?ar ne?

drauges, tegul gyvena savo gyvenimus, o mes savo. Darykime savo klaidas, nes patarimai duodami tam, kad ju arba neklausyt, arba paklausius priekaistaut. Taip kad geriausia yra paciai mastyt.
Kas del to, kad reikia pagalvot apie kitus: o idomu, kad apie mus pagalvos??? Gal nustojam aukotis, vaidinti motinas Tereses, kai tokiomis nesam. jei mergina mano, kad Jis tikrai to VERTAS, kodel turi palikti ten kur yra, kai jis pats rodo iniciatyva eiti kartu.

Palinkesiu autorei pamastyt, ir pamastyt gerai, bet tyliai, be jo, be draugiu, paciai su savimi pasitart.

Ne meiles neatima niekas... Myliu ir mylesiu. Ir esu, ir busiu mylima. Tai as jauciu.

Beje apie santuokos nutraukima jie kalbeje ir anksciau, o vaikelio niekas neatsisako...nebega kaip dauguma lietuviu vyru i krumus - juo rupinsis ir myles...

O del roziniu akiniu - as ju seniai nedeviu...

P.S.

ačiū Astai3