tokiuose forumuose nedalyvauja, o dėl minties ašjai ir pasakiau jeigu girta man prasitarė, tegul daugiau niekam nesako...
bet šiaip pati idėja kaip Jums?
Kvaila. Pirma, reikia suvokti, jog tas vaikas tikrai nebus JŲ VAIKAS, nors jis to ir nežinos. Jei ji jį myli, tai ar nepradės jos laikui bėgant skaudinti, kad vaikas, kurį ji pagimdė, toks nepanašus į jos mylimą žmogų, o toks panašus į jos kažkokį buvusį draugą, su kuriuo kažkodėl išsiskyrė (vadinasi, kažkokios priežastys, būdo bruožai tai lėmė) ir pan.
Antra, vienas - labai išvaizdus, sveikas, kitas - kaip suprantu, toks nėra. Tai jei gims vaikas, nepanašus nei į tėvą, nei į motiną (o dar, neduokdie, panašus į tą draugą) argi nebus akivaizdu? Ar nekils tam jos mylimajam įtarimų? Ar neims jis to vaiko nemėgti, niekinti? Ir kas bus, kai (jei) tiesa paaiškės?
Moteriškė vertina save kaip krosnį - kažkas pašovė ir iškepiau pyragą, o koks to pyrago skonis, kokybė nerūpi jai.
Jei žvynelinė yra priežastis dėl ko jai jos draugas genetiškai nepriimtinas, tai gal ir visai vertėtų nutraukti santykius, nes kažkaip... kvaila būti su žmogumi, bet visą gyvenimą nuo jo saugotis. Pastoti galima ir netyčia...
Be to, gimdyti nuo buvusiojo... Arba ji jam vis dar kažką jaučia ir svajoja tokiu (iškreiptu?) būdu suartėti, arba yra tokia kvaila, kad nesupranta, jog po poros metų į ją žiūrės to buvusiojo akys, kalbės jo lūpos, kasdieną susidurs su jo charakterio bruožais, matys jo veidą.
Ji (gal) išvengs žvynelinės, bet tikrai neišvengs kito vyro genų, kurie tiesiogiai įtakos jos vaiką ir jos, jos mylimojo santykį su juo.