Prisimenu ir man taip kazkada buvo. Mano vaikinas irgi nebuvo geriausios sveikatos, todel apie tai pati daznai pagalvodavau, kad nuo jo vaiku, nelabai noreciau tureti. Buvo situacija, kai galvojau, kad pastojau. Ir to vaiko visai nenorejau. Tik issiskyrus supratau, kad visos tos ligos butu niekai, jei tikrai buciau ji mylejus. Tai buvo isimylejimas trukes daugiau kaip puse metu, toliau santykiai buvo tesiami tiesiog is ipratimo. Kai draugavau, daznai mintyse sugalvodavau visokiu pasiteisinimu, kodel man su juo gerai, kodel tai nieko blogo, kad mano vaikinas ne taip jau ir labai patinka. Tiesiog nera meiles. Nes jei mergina tikrai myli vyra - tuomet ji buna akla visoms jo ligoms ar kitiems minusams. tik toks dalykas kaip meile nesimeto.. ir jeigu ja netiki, ar sunku rasti, tuomet toki dalykai, kaip busimu vaiku sveikata ir kiti gyvenimo kartu niuansiai turetu buti apmastyti is anksto dar pries pradedant draugauti. ir mano poziuriu cia yra du pasirinkimai: arba ieskotis kito vyro, sita palikus, arba, jeigu jau renkiesi sita, tuomet gimdyti vaikus nuo jo. Visi kazkodel issirenka bet koki zmogu, buna su juo, viska teisina, o paskui pasirodo, kad yra del to nelaimingi. Reikia mastyti dar pries draugystes. Manau, tai tinka labiau moterims, nes vyrai mazai maste puola i jausmus. O moterys turi sugebejima viska pirma isanalizuoti, apsvarstyti, ir nusprendus, kad jis man tiks i vyrus, leisti sau pagaliau isimyleti. To visiems ir linkiu:)