Man nepatinka, kai rašo "moterys genetiškai užprogramuotos būti pragmatiškomis..." Na, esu toks žmogus, kuris tiki, kas moteris yra žmogus, moka klausytis muzikos, jūros ošimo, skaityti, liesti, jausti kutenimą, užuosti druską, atskirti gerą vyną nuo prasto ir t. t... todėl, įvaldžiusi šią patirtį, turi individualumo. Taigi, ieško ir vyro, kuris ją suprastų, su kuriuo yra rezonansas... ir tai normalu - tą daro ir vyrai. Tik tada galima meilė. Na, žinoma, yra moterų, kurios pirmiausia tenori tik, kad jas glostytų, sakytų komplimentus ir vien dėl to gali pamilti ir priimti meilę. Bet man norisi daugiau. Nebuitiško vyro, neužsikrušusio pinigų kalimu ir kompleksais, su daug patirties, turinčio save, stipraus dvasia, bet ne plieninio. Ir tų reikalavimų - tikra tiesa, daugybė. Bet kaip kitaip? Negi vadinsi meile ryšį, kur vienas kito nesupranta, kur vyras eina pasikalbėti su draugais, o moteris - su draugėm... kurie susitinka tik lovoje ir prie katilo bulvių ar skaitliuko?