Tarpusavio nesutarimas santuokoje

esame 9 menesius susituoke, susilaukeme dukters, bet labaaai nesutariame, erziname vienas kita ir skaudiname. Kartais galvoju,kad susigadinau savo gyvenima. Ir jis man parodo,kad gailisi del santuokos ir kt. Zinau tai,kad ji myliu, o jis man sako ta pati. Gal yra zmoniu, kurie santykiai panasus ir kaip sprendziate sias problemas, nes jau pabodo rietis diena is dienos..

gal reiktu apie tai kalbeti su sutuoktiniu o ne forumuose ieskoti atsakymu? nes tik vienas kita jus geriausiai pazystat, o nepazystamu zmoniu patarimai taspats kas nieko ;) viena ka patarti galima tik kalbetis ir ieskoti sprendimo :)

Gal jus pervarge, juk mazas vaikas yra?...
Parasyk daugiau, nes dabar neiaiski situacija. Pries santuoka gyvenot kartu ar atskirai? Kada prasidejo nesutarimai?

Na mirta abejociau ar per 9 santuokos menesius tikrai vienas kita gerai pazysta... na aisku situacija nevisa zinoma, neiaisku kiek laiko bendravo iki vestuviu ir pan, bet vistiek 9 menesiai santuokai ir siulai iskart skirtis? grieztoka sakyciau...

Tikrai 9 menesiai, nera tas laiko tarpas kada galima zmogu pazinti:) viso gyvenimo kartais pritruksta. Problema gali buti tame, kad gyvenima pradejot ne dviese, o trise. Todel atsirado nuovargis ir atsakomybe uz kita zmoguti. Pradzia buna visada sunkiausia, draugauti su zmogumu yra viena, o gyventi su juo kartais yra visiskai kas kita. Siulyciau kur nors isvaziuoti dviese, gal kas pagelbes keliom dienom priziurint vaikuti, tada be erzinimu ir skaudinimu bus galima pasikalbeti. Niekas geriau uz Jus pacius nezino nesutarimu priezasciu, todel kiti zmones gali kaip tik Jums pakenkti palaikant viena ar kita puse. Tik prisiminkit, kad pastatyt yra sunkiau negu nugriauti:) linkiu sekmes.

Vis tik nemanau, kad reikia jau skirtis. Nors paprastai as tai patariu. Manau, kad viskas susije su vaiko atsiradimu, nuovargiu, nespejimu prisiderinti prie buvimo kartu. Patarciau ir as isvaziuoti ir pabuti dviese, bet is praktikos zinau, kad tai retai imanoma. Turbut ir jus patys svarstet tokia galimybe. Realiau butu ieskoti kas pasaugotu vaika, o patiems ramiai pabuti ten kur jums abiems patinka, pabandyti kazkaip sugryzti, prisiminti ta busena, kai dar viskas buvo gerai.

Mirta, niekas cia mums neaisku. Partnerio jokie trukumai neivardinti. Is to kas autores parasyta faktai :9 men+ vaikas+ nesutarimai+ myli.
Tikiuosi kad autore grys paskaityti ka mes cia prirasem ir papasakos daugiau, nes dabar mes prifantazuosim kiekvienas pagal savo situacija.

Dabar tai jau kas tik santykiuose negerai,tai iskart skyrybom gresia,atsakomybes jokios nera,pagarbos ,tolerancijos ,supratimo...Tik skyrybos-ir eile idealiu vyru ir moteru laukia,kurie vislaik tave supras,palaikys ir myles...Juokas pro asaras..

mirtos zodziuose atsispindi skaudi jos praetis...bet to primigtinai taikiti kitiek tokios taktikos nereiketu...galima tik patarti...o jau sutuoktiniu valia,ka jie pasirinks,kenteti ir spresti problemas,ar tiesiog lengva ranka viska nutraukti...suprantama,vaikutis didele atsakomybe abiem,taciau jei jau sutuoktiniai nesuvokia vienas kito indelio i seima arba jo tiesiog nera is kazkurios puses...kvepia nepateisintais lukesciais...jauna motina,pagimdziusi pirma vaika sedi namie ir rupinasi vaikeliu,nelengvas darbas,jai pradeda atrodyti,kad del viso sito kazkas kaltas,kai ieskai randi,a tai su situo vaikelio susilaukiau,jis kaltas,o tevas taip pat inykes i darbus,nes jaunai seimai reikia pinigu,stresines situacijos darbe,namie ir prasideda tiesiog karas,nes nei viena nei kita puse nusileist jau nebenori...
Stai mano patirtis,o viso to pasekmes skyrybos...kiek geriau visiem dabar nezinau,bet regis geriau,jei nei man nei buvusiai nera jokio noro klijuotis atgal...
Tikraji atsakyma susirasit patys;)sekmes ieskant sprendimo...

Niekas neaisku. Pvz. kas tamstai sake, kad buvo skubotos vedybos? Galimi 2 variantai?
1. Tuokesi, nes laukesi.
2. Pastojo, nes ruoses tuoktis.
Jus teisi tik tuo, kad nesugyvenanciu semu daug, bet klystat sakydama, kad priezastys vienodos. Apie sia sema mes nezinom praktiskai nieko, todel faktiskai nepatarinejam, o pasakojam savo isgyvenimus.