Kodėl šeimos anksčiau buvo tvirtesnės ir laimingesnės?

Todėl, kad santuoka buvo ekonominis sandėris, nebuvo įmanoma normaliai gyventi nesusituokus - ir dėl ekonominių priežasčių, ir dėl perdėto darbų pasiskirstymo pagal lytis, ir dėl visuomenės požiūrio. Dabar galima gyventi ir vieniems ir patenkinti poreikius, todėl nėra taip į tą santuoką kabinamasi. Ypač moterims, nebuvo juk kur dingti - tik tekėti.

Paziurekit kokie laikai atejo... Vyras vis raginamas 'pabegti' nuo visko....... I malonmu sali ir t.t... Nuogybes tapo kasdienybe, tai salygoja nyklydimus i sona ir t.t.... Tai kokios dar kalbos gali but apie tvirtas seimas..

Sveiki. Jei paziureti i tai, kaip zmones gyveno anksciau ir kuom vadovavosi, tuomet kogero tokio klausimo ir neiskiltu. Pakanka paziureti i tai, kuom zmoniu samone maitina televizorius... Va nuo cia ir viskas prasideda. Visi be galo ambicingi, reiksmingi, visai nenori suprasti kito, reikalauja tik demesio sau. Jug visur mokina tik imti, bet niekur nemokina duoti. vien tai, kad propoguoja ambicijas, tai jau baisu. Kita vertus, tai kaip tik parankiui vadovaujantiems. Kuo zmones labiau suskile, tuo juos paprasciau valdyti. Kai zmones susitelke, jie linke issireikalauti geresnio gyvenimo, o kai kiekvienas sau, kai bet koks blusa save drambliu laiko, tokia suskilusia visuome be galo paprasta valdyti. Turite akivaizdu pavyzdi Lietuvos visuomeneje, kad ir ka bedarytu vyriausybe, visi tyli, nieko nepajudinsi, visi ismintingi, kitus kritikuoja, bet ir toliau tik letene ciulpia. Visa tai turi savu pasekmiu, tokia politika visuomenes atzvilgiu atsiliepia pacios visuomenes bendram stoviui.

Aš tai abejočiau, kad būtent šeimoje stiprybė... ir abejočiau visais tais "nėra nieko šventa". lengva šlovinti praeitį, kai joje negyvenote. Pvz., mano draugės močiutė jai pasakodavo, kad vyras ją kasnakt PRIEVARTAUDAVO, o išsiskyrė, kai jau vaikų buvo užgyventa, daug vėliau. Neabejoju, kad buvo ir normalių šeimų, bet gal labiau tų, kur tuokdavosi bent jau su simpatija, o ne būdavo grynai ekonominis sandėris (o tokių - didelė dalis). Atleiskit, kaip jaustis, kai tave liečia vyras, kurį matai gal antrą kartą, jis gal tau net nepatrauklus, o tu negali nė cypt? Apie kokius čia taurius jausmus galima kalbėti? Mano promočiutė turėjo 18 vaikų... didelė dalis jų mirė dar mažamečiai. Kokios ten šeimos? Kokios dar skyrybos? Neseniai laikrašyje skaičiau nuorašą iš 1908 m. laikraščio apie tai, kaip 15-metė išvirė kaimynės vaiką, nes ši esą pavogė jos vištą. Tobuli laikai. Aukštųjų vertybių laikai.

Iš viso, kas šlovina tuos laikus, galėtų bent pasidomėti: būdavo ir abortų, ir vaikžudysčių... Arba patarlė: "Arklį pardavęs, birka žemės neišarsi", mįslė: "Guli boba su plačiu, atein diedas su stačiu - nedokdzie, varysiu"... Buvo visko - ir pošlybių, ir girtuoklystės (pažiūrėkit į dainyną - ištisas girtuoklių dainų lobynas!). Juokinga, kai manoma, kad sėdėjo sesės geltonkasės ir dainavo daineles kankliuodamos... Na taip, bet tai buvo žmonės. Dirbo sunkius darbus, buvo prietaringi, didelė dalis - neapsišvietę, ištisa bendruomenės baudžiamoji sistema, kur bijok net cypt - nes būti vienam, reiškė vargti ar mirti. Yda nėra šio laikmečio išradimas. Tiesiog gal pasidomėkite tautosaka, pvz., "už muštą dešimt nemuštų duoda", galų gale, tą patį "Marti", "Paskenduolę" paskaitykit - juk ir buvo rašoma apie tai, kas aktualiausia. Ne, nu puikūs laikai.

Glamour - visiskai sutinku su jusu teiginiu, taip, visa tai buvo. bet zmones kazkodel labiau linke akcentuoti tai, kas buvo sunku, kas kele skausma, varga, isdavystes... jie prastai prisimena dziaugsmingas akimirkas. kaip mes matome gyvenima, toks jis ir yra. Maciau viename lietuviskame seriale tokia scena: pora buciavosi namie, kaip kas ir sukuom, nezinau, bet esme tame, i ta nama iejo kita moteris ir juos uzklupo besibuciuojancius. Jin apsisuko ir begte is namu. Ta, kuri buciavosi, ji pajuto, kad kazkas buvo uzejes ir isejo paziureti, pamaciusi, kad neapsiriko, norejo pasivyti... deje nepasivijo.
Esme tame, kad zmones, pasieme skausma, ji saugo kaip kazkoki turta, lekia su juom kuo toliau, kad tik niekas jo is ju neatimtu. Jug jei butu stabtelejusi, butu viska issiaiskinusi ir kogero nusiraminusi. Ramybes nereikia zmonems, jiems reikia vargo. Atitinkamai mes ir susikureme toki gyvenima, nuo seno pabrezdami pagrinde sunkias gyvenimo akimirkas. o kadangi mums tai svarbu, tai gyvenimas mums ir duoda to, ko norime.

Ramaz, taip, sutinku, kad galime pasirinkti, kaip gyventi... Bet tai grynai emocinė nuostata, slypinti ne pasirinkime, o sugebėjime gyventi, priimti gyvenimo faktus.

Kodėl manote, kad "apsisukimas ir išėjimas" yra skausmo prisiėmimas, o ne nusigręžimas nuo jo? Kodėl manotė, kad laimė - bet kokia kaina būti dviese, būti nuolankiam, viską atleisti, priimti nuoskaudas? Nemanote, kad taip galima dar labiau sužaloti ne tik savo gyvenimą? Pvz., moteris susideda su smurtautoju: jis jai trenkia, ji išeina, lieka prisiminimas, bet ne toks ryškus. O va - jei pasilieka, susilaukia vaikų, tai jie mato, kaip "tėvelis linksminasi", o dar ir jiems duoda. Gebėjimas pasirinkti susidaro ne tik iš TAIP, bet ir iš krūvos NE. Netikiu, kad su bet kuom galima sukurti gerus santykius.

Glamour - Sugebeti gyventi ir priimti faktus, tai du skirtingi reiskiniai. Jei priimi faktus, tuomet gyveni kaip suspuvusi zuvis, kuri plaukia tik pasroviui, o jei gyveni, tai esi savo gyvenimo kalvis, tik tokiu atveju gali pats valdyti gyvenimo sroves.

Gal ir taip, gal ir nuo jo nusigrezimas, bet tankiausiai zmones tai savyje uzspaudzia, paskesta minciu labirinte, patys save tarsi is vidaus grauzia.

Laime, tai vidinis jausmas, jis faktiskai nei nuo ko is isores nepriklauso. Mes galime buti laimingi bet kokiu atveju, tik turetumem sau viena syk pasakyti, kad privalome gyventi mylincia sirdimi. Jei laime kur nors isoreje, ji tuomet netikra, trapi, tik vidine busena, ji neiveikiama. Kiek zinau, amerikieciai, kai kariavo vietname, jie savo karius mokino tos praktikos, nes tuomet budami nelaisveje jie galedavo isgyventi, bet cia jau kita tema.

jei esi zmogus placios sielos ir joje telpa visas pasaulis, tuomet koks skirtumas su kuom ta laime butu, jug bet kas is sio pasaulio tuomet teiktu toki pojuti. Cia jau sufizmas.

Ramaz, man būtų įdomu žinoti, kaip kurtumėte laimę savyje, jei, pvz., žmona kankintų jūsų vaiką, jį muštų? Kaip kurtumėte laimę, jai matytumėte, kaip artimas žmogus kankinasi? Arba gulėdami sniego pusnyje ir nušalę kojas? Kai šilta ir gali gyventi bačkoje, kai žinai, kad pavalgysi, kai neturi artimųjų, lengva būti diogenu. Gera fantazuoti, filosofuoti, pasinerti į savo pasaulį, bet kaip tas fantazijas vertinti, kai reikia veikti ir pasukti gyvenimą kiton pusėn? Taip, gyvendamas tarp keturių sienų gali būti laisvas. Tačiau tam reikia lasvės nuo bet kokių ryšių. Jei jau užmezgamas ryšys, užmezgama ir priklausomybė nuo to ryšio. Jei kuriamės pasaulį su bet kuo, gal geriau sufantazuoti bet ką? Kam tas žmogus?

O gyvenimo faktų priėmimas, man regis, kalbėjom apie praeitį, yra pergalė. Atleidimas, susitaikymas, pamoka.

Glamour - pamenu is vaikystes viena toki atveji. Gyvenau tokiame rajone, kur vyko statybos ir ten budavo visokiu medziagu. Vienoje vietoje stovejo backos su kazkokiu labai klampiu, lipniu i klijus panasiu lipalu, jis buvo visai bespalvis, kaip stiklas. Vienoje tokioje backoje tupejo iklimpes zvirblis. As ji seip ne taip istraukiau is ten, jis visas buvo aplipes ta skaidria smala (taip teisingiau butu ja pavadinti), bet is jos isplesti jokiu galimybiu nebuvo. man padare keista ispudi tai,kad to zvirblio visai nebuvo gaila, jis sedejo toje smaloje be jokios baimes, isgascio, labai orus, ramus. Jis puikiai suprato kokioje padetyje esas ir savo lemti prieme ramiai, be jokios isterijos, baimes. na tuomet as ji ikisau i kazkoki maiseli, dar ten idejau akmeni ir imeciau i salia esanti pruda. Cia buvo mano sprendimas, samoningas, be jokiu abejoniu. Taip elgiasi gyvunai gamtoje, net pries mirdami, paklive i grobuonio nasrus, jie kaunasi, priesinasi, zusta kovoje, bet ne kaip bailiai, drebedami, tarsi patys pasirasydami sau mirties nuosprendi. Seniau, cia gal XII - XV amzius, slavu kariai taip pat juokdavosi is mirties ir mirti priimdavo oriai, kaip tas zvirblis. Dabar mus ibaugino mirtimi, paskandino iliuzijoje, mes ir drebame nuo bet kokio pustelejimo. Kaip akivaizdus pavizdys, musu vyriausybe is savo tautos tyciojasi, o mes ir laimingi, nes visi bijome...
Visa tai pasakoju tam, kad visu pirma turetumem pakeisti savo pasauleziura, pasali turime priimti kaip vientisa, o ne dalinti ji tai kas bloga ir gera, nes jame yra ir mitis, ir skausmas, netektis, ir kancia, taip, tai mus skaudina, bet toks tas pasaulis ir tik nuo musu paciu priklauso, ar mes ji priimame ar ji atstumiame. Toli nereikia eiti, zvilgterekite i sutuoktinius, kurie tarpusavyje konfliktuoja. Jie gi vienas kitam kelia visokias salygas, ju siela tokia menka, kad jie nesugeba kito priimti tokio, koks jis yra. Vetindami, mes apkapojame, o apkapoje turime ka turime, issigimeli. Taip mes us savo gyvenimu elgiame, ji skaldome, daliname, vertiname, bet priimti nenorime.