Amžina laikina draugystė

Esu keblioje situacijoje santykiuose su vaikinu. Mes kartu jau daugiau nei 3 metus su pertraukomis. Skyrėmės, taikėmės, bandėme su kitais susitikinėti, bet vis tiek galiausiai vėl susieidavom. Jis manęs lyg ir nemyli, sako, kad neturėčiau iliuzijų dėl ateities, kad mūsų santykiai laikini ir neįpareigojantys. Man tokioje situacijoje aišku nelabai smagu, bet kita vertus... jei dabar reiktų spręst, ar norėčiau gyventi su juo arba tuoktis, turbūt geriau rinkčiausi skyrybas nei bendrą gyvenimą iki senatvės.
Taigi abu lyg ir suprantam, kad mūsų bendravimas laikinas ir nieko rimto nebus. Bet tas laikinumas tęsiasi jau 3 metus! Jei per tiek laiko neatsibodom vienas kitam, dažnai būnam kartu, jis mano namuose jau kaip šeimos narys, gal mūsų jausmai gilesni nei patys suvokiam... Turim laisvę bet kada išeiti pas kitą, bet neišeinam.
Pasimečiau. Žinau, kad jam labai svarbu jaustis nepriklausomam ir laisvam, todėl gal jis tik deklaruoja, kad santykiai paviršutiniški, bet jaučiasi kitaip...
Visai susipainiojau. Yra toks posakis - nėra nieko pastovesnio už laikiną... Manau mums tai tinka.

Būtų įdomu, kad parašytumėte savo požiūrį į šią situaciją.

As ir isgyvenau panasius santykius, pragyvenom 3 su trupuciu metu kartu, gimines senai apie vestuves jau snekejo, bet va ieskom dabar jau laimes atskirai :) taip, kad kazkodel manau, jog greiciausiai tai tikrai laikina, kol vienas arba kitas sutiksit tai ko istikro ieskot, kaip buvo mano atveju:) ji jau rado as dar tik meginu :)

O štai mano atvejis.Jaunystėj šokiuose susipažinau su vaikinu,susitikdavom šokiuose,dar keletą kartų nuėjom į kiną,nieko rimta nemaniau,buvau jauna o jis keliais metais vyresnis,man jau atrodė senas.Baigiau studijas,išvykau dirbti į kitą miestą.Ištekėjau,šeima,dukra.Jisai per tą laiką vedė,irgi šeima,vaikai.Išsituokiau.Atvažiavau į tėviškę po 5 metų,netikėtai susitikom gatvėje.Užkalbino,nors aš nelabai norėjau,o jis džiaugiasi,pasakoja,manęs klausinėja.Užrašė savo tel jei kartais reiktų pagalbos kaip specialisto pagal jo profesiją.Paėmiau lapelį iš mandagumo,net negalvodama skambint.Dirbu gydymo įstaigoj,jis mamą atvežė.Vėl susitikom.Dar po to susitikdavom mieste,pasisveikindavom ir tiek.Po to kažkaip namie buvo problema-avarija ir neturėjau į ką kreiptis,vyriškio namie tai nėra.Ėmiau ir paskambinau.Atėjo,pagelbėjo.Paruošiau pietus,pasėdėjom prie stalo.Dar apsidairė,kad daugiau yra vyriškų darbų.Nusijuokiau,kad yra ir laisvų vyrų,be to ir įmonės atlieka tokius darbus.Nors jis primanus įvairiuose namų ūkio reikaluose.Ir taip tęsiasi iki šiol,gal ~20 metų.Manęs jis kaip vyras nedomina.O gal? - jei būtų laisvas.Aš jam nepasakoju apie savo gyvenimo vingius.Matau, kad jam rutina namie pabodosi, bet...Gaudo mano kiekvieną žodį,juokiasi,vis pagiria kad gerai tvarkausi.Kadangi už darbą pinigų neima tai stengiuosi pavaišinti kažkuo įdomiau,iškepu pati.Jaučiuosi nejaukiai.Bet tik tiek.Galėčiau pasikviest meistrą esant reikalui,bet Jis dūšią įdeda,nuoširdžiai padaro.Irgi ateities nėra būti kartu.

Gramatika, manau šiek tiek(ar netgi nemažai) juo naudojiesi ir neatimi paskutinės vilties. Ar ne geriau būtų šiek tiek aiškumo? Tada dingtų nejaukumas ir būtų daugiau sąžiningumo. Įdomu būtų vyrišką nuomonę išgirst. Ar vyrams geriau iliuzija plius skanūs pietūs negu karti tiesa?

Manau,kad reikia pasikalbet tokiais atvejais ne tik apie problemas,bet ir apie jausmus...

Ačiū kad komentuoji.Bet aš neteikiu jokių vilčių ir jo nevilioju.Mes net nekalbam apie ateitį kartu.Juk nepaklausiu ar jis galvoja apie tai.

O kodėl visi mano, kad nerimti santykiai yra laiko gaišimas? Panašu, kad tiek Smiltė, tiek tas vaikinas neblogai leidžia laiką, nors ir yra abejonių. Kartais nerimti santykiai būna didžiausias gyvenimo nuotykis, kurio nesigaili. Manau, kad galima taip ir draugauti, kol neatsiras kitas žmogus su rimtesnių santykių galimybėmis.

nuskambejo taip lyg vyro ir moters santykiai tai karjera:DD

Malonu, kai zmones iesko, bet baisu, kai klysta. Taip, tai laiko gaisimas, nes tas zmogus, kuris nuolat laukia, kur viskas issirutulios, nezino, kad kitas nieko nelaukia ir, gal but, patogiai isitaise. Na,apgauti galim visus, tik ne save.Jauties dvasioj blogai-tai signalas, kad tu neklysti.Ta filosofija, kad nera nieko pastovesnio uz laikinuma, cia netinka. Varykit zmones lauk, kol visiskai ir nepataisomai prie ju neprisirisot.Nera nieko svarbiau jums uz jus pacius.Jums Jus- pats svarbiausias zmogus.Rupinkites to svarbiausio zmogaus savijauta, ir tas zmogus psufleruos, kaip jums toliau elgtis. Nesimaitinkit iliuzijom. Tai sekina. Fiziskai ir psichiskai. Stebekit, kaip jauciates jus. Ir bukit principingi,drasus. Nera ko bijoti.

vertetu paploti uz toki komentara:)