Kaip bendrauti su rimtų psichologinių problemų turinčiu žmogumi?

idomu, kaip pasielge temos autorius po situ pasisakymu. Ar jie padejo nors kiek. As is savo asmenines patirties pasakysiu, geriau jau stabilios psichikos zmogus salia, nes labai sunku istverti tas isterijas ir pykcio priepuolius. Viena grazia diena viskas sprogs

Aš jos nepalikau ir neketinu palikti. Tapome artimesni, ji geriau jaučiasi, einu su ja kartu į psichoterapijos grupes. Manau, kad ne taip ir sunku su jos priepuoliais, nes visą kitą laiką ji nuostabus žmogus.

Tiesiog nuostabu, manau jai tai labai pades, artimas zmogus salia visada yra stipri atrama. O as neatlaikiau, pabegau, bet matyt yra skirtumas kada isterijas kelia vyras, dvigubai sunkesnis ir bent 20 cm aukstesnis. Zinai kad tai liga, jis gailisi po to, bet vistiek...O siaip tai neteko sutikti vyru, kurie galetu sitaip pasiaukoti del mylimo zmogaus kaip jus, spaudziu ranka

Aš jau ,kaip 7 metai sergu šizoafektiniu-depresiniu sutrikimu,ir aš norėčiau pasakyti,kad žmonės kurie serga panašiom ligom,būtinai susirastų darbą pagal savo jėgas,rastų sau malonų pomėgy,sportuotų ,mestų žalingus įpročius,ypač alkoholy ir gertų normaliai vaistus.ką norėčiau pasakyti apie save,kad aš kartais pati nesusigaudau,ar aš myliu ar nieko nemyliu,ar aaš esu ar manes nėra,bet...aš kovoju diena iš dienos.Šiandien visai nemiegojau,bet stengiusi kažką veikti,na pvz:rašiau laiškus geriems draugams,ypač vienam žmogeliukui,kuriai taippat tokia diagnozė,gal kiek kitaip pasireiškia,kartais rašau savo mintis,pas tokius ligonius būna gana gilios mintys,aš negiriu savęs,piešimas labai padeda apsiraminti,reikėtų retkarčiais paskaityti psichologija tau žurnalą,ten labai įdomūs straipsniai,kurie suteikia šiek tiek vilties,svajoti apie gerą,nešvaistyti veltui laiko,juk mes gyvenam neamžinai,nueiti į Bažnyčią,pasimelsti,Dievas yra.....ir aš labai norėčiau susipažinti su tokio likimo žmogumi.Reikia džiaugtis ,kad mes galime vaikščioti ,matyti,girdėti,turime rankas

wind, tu nuostabus žmogus, šiaip besąlygiška meilė būna tik savo vaikams. Gera, kai moteris turi tokią atramą. Aš, ko gero, taip negalėčiau aukotis, nebent kas atsitiktų jau pragyvenus ilgus metus. O gyvenimą sujungti iš naujo su žmogumi su prioblemomis nebesiryžčiau.

Labas. Aš turiu tokią pat diagnozę. Prasidėjo viskas prieš 1,5 m. Per tą laiką 2 kartus gulėjau ligoninėj. Gyvenu. Sunku dažnai. Ypač ta nuotaikų kaita ir nežinojimas, kas esi ir ko nori. Tavo pastebėjimai dėl gyvenimo būdo labai teisingi: tai gali padėti išlaikyti šiokią tokią pusiausvyrą.

Grįžtant prie temos, nemalonu, kad dauguma taip kategoriškai atsiliepia apie žmones su psichikos problemomis. Džiaugiuosi, kad mano aplinkoje daugiau tolerancijos ir nejaučiu dėl savo ligos diskriminacijos nei iš draugų, nei iš vyrų, nei iš darbdavių pusės. Pasisekė man turbūt... Supratingi žmonės mane supa.

Manau vertetu kreiptis i psichologa/psichoterapeuta, dirbanti su poromis. Manau, jis turi daugiau patirties su serganciais ir pades suprasti, kur liga, o kur manipuliacijos arba kaip jus sakote-charakteris.Zinodamas realybe, spresite ka ir kaip daryti.
Linkiu pasveikti, surasti iseiti!

Nuo rimtu psichologiniu problemu turincio zmogaus reikia begti kuo toliau,nes ateityje gali rizikuoti savo sveikata ir netgi gyvybe.

žinai, man atrodo, vienintele iseitis - cia psichologas, gydymosi kursas. Svarbiausia, ka dmergina pati pripazintu savo problemas, gydytusi. Tu - cia niekuo detas. Niekaip nepadesi jai kaip zmogus, nemanyk, kad tau reikia kazkaip ypatingai bendrauti su ja ar pan., nesigilink i tai, kitaip isvargsi, kol ateis noras padaryti draugystei gala. Zinom, kai myli zmogu, visada kazko tikiesi, dedi kazkokias viltis, bandai lyg ir ant saves det atsakomybe. Jokiu budu nesakau, kad mestum ja, jei yra meile, tiesiog palik sita reikala psichologui. Pabukite kartu metelius, jos sveikata, jei normaliai gydosi turi gereti.

jei MYLI TIKRAI- nepalixi!!! ir nesvarbu, ar vezimelyje sedi ar kitox nukrypimas. o jei nemyli- tai niex ir nelaiko kartu. svarbus pats jausmas- yra jis ar ne...