Kaip bendrauti su rimtų psichologinių problemų turinčiu žmogumi?

Man labai reikia patarimų iš žmonių, kurie draugavo ar sukūrė šeima su partneriu, turinčiu rimtų psichologinių problemų.
Aš draugauju su mergina, kurią ištinka isterijos, pykčio priepuoliai ir labai staigiai keičiasi nuotaikos. Jai diagnozavo psichikos ligą, bet ji gydosi: geria vaistus, lankosi pas psichologą. Bet aš pasimetęs. Kaip man su ja bendrauti? Nebesusigaudau, kur tiesiog jos charakterio savybės, o kur jau liga. Gal man reiktų kartu su ja lankyti kokią nors porų psichoterapiją? Gal žinote, kur galima rasti tokią pagalbą?

O tu pats nori santykiu su ja? Man atrodo, liga tik progesuos, o tu busi jos slaugytojas, ligos stebetojas visa gyvenima. Normaliu lygiaverciu santykiu cia neisivaizduoju.

Aš gal būsiu ciniška ir negailestinga, bet jeigu santykiai dar tik įsisiūbuoja, o antra pusė panašu, kad turi minėtų psichologinių problemų, tai kažin ar ryžčiausi ateitį kurti su tokiu žmogumi. Nes situacija retai kada gerėja, greičiau turi tendenciją blogėti, ligos aštrėti ir santykius palaikyti visaverčius tampa labai sunku. Aš nekalbu apie situaciją, kai po daug pragyventų metų pas mylimą žmogų atsiranda tam tikrų problemų.Tada reikia didelio palaikymo sprendžiant tai. O jeigu iš pat pradžių ir dar vaikų bendrų nėra...kartais turi įsijungti ir šaltas protas...
Nenoriu nieko įžeisti. Tai mano patirtis ir tik mano nuomonė.

Santykiai. Bendravimas poroje

O as manau, kad pirma turi pagalvoti apie save ir atsakyti i klausima: ar tikrai ja taip myli, kad be jos gyventi negali? Jei taip, tai sveikinu ikisus galva i kilpa. Istraukt bus sunku.
Prasei parasyti tu, kas jau turi tokia patiri. Tai va, as turiu. Todel sakau, jei gali, pasitrauk. Nieko is to gero nebus. Isivaizduok kylancius pykcio priepuolius daznai, savo namuose ir taip metai is metu. Kiek istversi stresa? Tau paciam ivarys liga. Liga gali stipreti, net nezinai kaip bus veliau. O vaikai? Kokioje aplinkoje jie augs?
Blogiausia, kad zinosi, jog nieko negali pakeisti, tik pasitraukti. Todel pasitrauk dabar.

Kitu patirtis nereiskia, kad tau atsitiks taip pat. Autorius aiskiai parase, kad ji gydosi. Vadinasi, pripazista, kad turi problemu. Todel yra didele tikimybe, kad ji pasveiks. Jei zmogus neigia, nepripazista, kad su juo kazkas negerai, kaltina aplinkinius, nenori keistis, tuomet taip situacija beviltiska ir turbut reiketu pasitraukti.

Čia reikia kiekvienu atveju žiūrėti atskirai, kokia yra situacija. Man daug priklausytų nuo to, kiek žmogus susivokia apie savo būklę ir jos įtaką santykiams. Juk būna žmonių su rimtais nukrypimais, kurie (nesąmoningai) elgiasi su artimaisiais tragiškai ir turi nepagrįstų ir neįgyvendinamų reikalavimų artimam žmogui būtent dėl savo ligos. Vasaros 5 pasitaiko labai šaunių žmonių, tiesiog jie jautresni, dažnai gilesni ir originalesni už sveikus(?). Bet sakau - reikia žiūrėt kiekvienu konkrečiu atveju.

Lengva kalbet apie tolerancija, kai taves asmeniskai tai neliecia.
Depresija neskatina zmogaus elgtis agresyviai. Tai net ne psichine liga. Bet pabandyk pagyventi su zmogum kuriam kartais uzeina pykcio priepuoliai, isivaizduok kad tas zmogus uz tave dvigubai didesnis ir 10 kart stipresnis. Savo liga pripazysta, bet rimtai nesigydo. Viska ka paumejus ligai pridaro vercia tau. Atseit tu kalta del visko. Dazniausiai net neatsimena ,ka padares.
Noretum sau tokios ateities?
Todel sakau- bukim tolerantiski, bet ziurekime savo interesu.

Jei ji gydosi, jos psichologas ar psichiatras tikrai neatsisakys priimti jus abu. Sužinok jos diagnozę ir paieškok informacijos internete apie ligą, pabūk su kitais taip pat sergančiais žmonėmis ir pasidarys galvoje šviesiau kas ir kaip ;) Daug mačiau sudaužytų likimų, kai artimieji nusisuka nuo ligonių... Bet mačiau ir neįtikėtinai tvirtų porų, kuriuos išbandymai tik sustiprino. Manau, kad jei sugebėsi išlikti drauge su ja šiuo metu, kai jai blogai, tai likusį gyvenimą visus išbandymus pakelsite lengviau ;)

Mama yra mama, kuo ji besusirgtu -ji visviena bus tavo mama. O cia visai svetimas zmogus. Dar neaisku kiek reikalingas ir mylimas.