Esu dar jaunas ir patirties turiu mažai, tačiau toks vaizdas yra, kad vyras turi būti stiprus, norint, kad moterims patiktų, todėl jeigu dejuoji koks vienišas, tai niekam ir nebūsi reikalingas, gaunasi paradoksas gyvenime, kad jeigu sakai, man gerai vienam, tai kas nors mėgins įrodyti, kad ne... arba stengiesi būti geru ir t.t. ir niekam nesi reikalingas, o kai tampi vyru-kiaule, tada jau tipo geresnis, nors visos tokius keikia.
Čia kaip anekdote: kalbasi moterys apie vyrus ir viena klausia, kaip pavadintumėte vyrą, kuris nori bet negali? Visos - impotentas. O kaip vyrą, kuris gali, bet nenori? Idiotas.
Iš tos pačios temos, o gal daugiau klausimas būtų, kiek jūsų patinka poezija, gražios knygos, kiek daug anketų matau, tai ten parašymai: man labai patiko alchemikas ir kitos knygos; mėgaujamės knygomis, gražiais žodžiais, romantika jose, ir sakome ir aš taip norėčiau, bet pasiūlyk tu šitą dalyką padaryti, tai visi norai dingsta ir pasilieki tik prie savo rėmų. Kodėl skaitydami knygą pavydime autoriui, kaip jis vienas gyvena, rašo kuria, patiria emocijas, tačiau neturime jėgų, o gal greičiau noro tai patys patirti, o tik dusaujame... Nes mums svarbiau yra išsimiegoti ryte.
Tad, klausimas visiems, rašome labai gražiai savo anketose, tačiau ar tikrai esame pasiruošę tai daryti, ką minime anketose? Jausti tai, mėginti daryti, o ne kalbėti...
P.S. Painu, bet kam reikės tas supras.