Tikrai apgailėtinai atrodo tos pilkos moralistės, senų papročių vergės, neįdomios tos moteriškės ir panelės taip pat apgailėtinos, kurios mano, kad neįmanoma draugystė tarp vyro ir moters. Labai daug gyvenime prarandama. Lydi rutina, pyktis, nepasitenkinimas gyvenimu ir pilkuma – smegenų migla, klampynė, kisielius. Liūdna, kad gana daug moterų nelaiko vyrų draugais ir nesugeba susidraugauti. Nelabai laimingos jau tos moterys, tikrai, kurios neturi tikrų druagų vyrų apart sutuoktinio. Visi mes turim lytį, todėl ta draugystė tuo ir ypatingesnė, kad ji dar turi ir šį prieskonį – šią puikią spalvą. Ir nereikia sakyti, kad tokia draugystė anksčiau ar veliau perauga i šiltesnius jausmus ir į seksą. Perauga, jei jos vyras yra mamos lepūnėlis ar dar koks kitas modernus balvonas ar erelis, nepaisąs moters interesų. Nėra malonu mums, vyrams, suprasti, kad moteris arba žmona nesugeba matyti priešingos lyties asmeny paprastą, gerą žmogų. Be vyro ir moters draugystės nykus taptų mus pasaulis. Taip, mes visi kažkiem pavydim, turim sveiko, balto pavydo jausmą. Juodas pavydas yra blogis – nusikaltimas, baisi nuodėmė. Savo pavydą rodom daugiau ar mažiau, ar neparodom to pavydo. Nepatinka man tokios moterys, kurios nesugeba atsieti draugu nuo sekso pertnerių. Draugystė su ištekėjusia moterimi tikrai stipresnė, tikresnė, nes tarp jų nėra jokios konkurencijos nei tarp vienodos lyties atstovų. Nykus būtų pasaulis be draugstės su moterimi. Kažkaip atsigauni turėdamas tokių draugių – tikra atgaiva sielai ir energetinis masažas kūnui – prigimčiai.