Mažasis Karlas buvo drovus, lėto būdo berniukas. Sykį grįžęs iš mokyklos jis pareiškė mamai šv. Valentino dieną norįs parašyti atvirukus visiems klasės draugams.
Mama instinktyviai šūktelėjo:
- Na ką tu! Nėra reikalo!
Ji kasdien stebėjo iš mokyklos einančius vaikus. Jos sūnus visada žingsniuodavo paskutinis. Kiti, eidami būriu, plepėdavo, juokaudavo, triukšmingai kvatodavo. Tačiau Karlo niekada tarp jų nebūdavo. Mama nusprendė padėti sūnui: nupirko spalvoto popieriaus ir flomasterių. Tris savaites kiekvieną vakarą Karlas kruopščiai gamino trisdešimt penkis atvirukus šv. Valentino dienai.
Galiausiai išaušo lauktoji diena. Jaudulio apimtas berniukas nenustygo vietoje. Atvirukus jis rūpestingai sulankstė, susidėjo į kuprinę ir išskubėjo į mokyklą. Mama nusprendė pagaminti sūnui ką nors labai skanaus, kai jis grįš po pamokų. Ji nujautė, kad Karlas liks nusivylęs, tad norėjo bent kiek sušvelninti vaiko skausmą. Berniukas kiekvienam padovanos po atviruką, bet pats negaus nė vieno…
Mama iškepė tortą ir paruošė karšto šokolado. Išgirdusi įprastinį vaikų šurmulį kieme, pažvelgė pro langą. Klegantis jos sūnaus bendraklasių būrys traukė namo. Karlas, kaip visuomet, kulniavo paskutinis. Vienui vienas.
Įgriuvęs į namus, nusviedė ant kėdės kuprinę. Jo rankos buvo tuščios- mama pagalvojo, kad sūnus tuoj tuoj pravirks.
- Tavęs laukia tortas ir šokoladas, – tarė ji, rydama ašaras.
Tačiau berniukas beveik neišgirdo mamos žodžių. Degančiomis akimis jis nuskubėjo koridoriumi tolyn, garsiai kartodamas:
- Nė vieno! Nė vieno!
Mamai dar labiau suspaudė širdį.
Tačiau vaikas pridūrė:
- Aš neužmiršau nė vieno, nė vieno…
Jn:6:39 O mane siuntusio Tėvo valia,- kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė,
Bruno Ferrero