Mintis ateina ta pati:
Geriau mylėti ir prarasti
Nei niekad meilės nepatirt.
(Alfred Tennyson)
"Nieko čia neįprasta, sako mokslininkai, tai – tik adrenalino ir dopamino išdaigos. Gal jums pasirodys keista, bet iš pradžių organizmas į įsimylėjimą reaguoja kaip į stresą. Tada išsiskiria labai aktyvūs žmogaus organizmo hormonai – adrenalinas ir kortizonas. Kai netikėtai sutinkate savo nuostabiausiąjį, jumyse susiduria šie du hormonai, todėl jus išmuša prakaitas, kaip pasiutusi ima daužytis širdis ir džiūsta burna. Ištyrusi tik ką įsimylėjusių žmonių smegenis, H. Fisher pamatė, kad jose ženkliai daugiau dopamino. Šis hormonas lemia mūsų malonumo pojūtį, nes jis skatina testosterono gamybą, kuris valdo tiek moterų, tiek vyrų seksualinį potraukį ir aistrą. Didesnis jo kiekis veikia panašiai kaip kokaino dozė. Pasirodo, ne veltui yra toks posakis – meilė kaip narkotikas. Narkotikai ir įsimylėjimas iš tiesų turi šį tą bendra... Įsimylėję jaučiame, jog galime kalnus nuversti: spinduliuojame energija, mums reikia mažiau miego ir maisto, o mūsų veiduose ištisą dieną žydi saldi šypsena."
[url:2lmnqvyx]http://www.redakcija.lt/zurnalai/ji/psichologija/meile_-_tai_chemine_reakcija/[/url:2lmnqvyx]
Dar nuo savęs galiu pridėti, kad tai vieniems savotiška priklausomybė "patirti meilę".