Ledine sirdis

Yra trauka, poreikis yra, bet meile jau istirpus... Galbut nebemoku jos jausti? Atrpodo kone kas antras padoresnis vyras man tinkamas partneris - uzdirba, negeria, nemusa, padorus, ne baisuolis... Nebera nieko sirdyje - tik racionalumas ir bendradarbiavimo poreikis... Kur dingo emocija? Nesakykit, kad ateis, kai ji sutiksiu.. jau desimti metu neateina..

Jaučiu kažką panašaus - tokia apatija, pasyvumas. Bet skirtingai nei tu, neutralizuoju šią būseną, manau kad visi jaučia skirtingi. Kartais tas meilės jausmas per daug išpopsintas ir per daug išauštintas, o jo suvokimas iškreiptas. Ne visiems smegenis aptemsta ir ne visi jaučia stebuklus. Kartais tiesiog gera su žmogum. Argi to nepakanka? Nebijok pradėti naujų santykių, tada pamatysi, tavo ar ne...

Arba tiesiog frigidiškos tamstos.

Rinkis tada ta, kurio veikla tau idomiausia kur galetum jam padeti, o meile ateis veliau. Abipusis supratimas gimdo pagarba, tuomet aistra kyla pati. Bet jei pradedi santykius nuo aistros, vargu ar jie taps pagarbus.

Meile ateis, o gal meile neateis?! o jei ir busim draugais?
Kazkas dziaugesi atrade antrasias puses, veliau guodesi, kad nieko neliko.
Abipusis supratimas gimdo supratima. Pagarba- pagarba. Aistra duota arba ne. Duota reik saugoti.

Be jausmu, monotonija. Meiles palydovas-beprotybe.

O kas Jums yra Meilė? Meilė nėra tik emocijos.
Taip, aš sakau, Meilė ateis kai Jį sutiksite, kai būsite pasiruošusi naujam santykiui: priimti kitą dovanojant su pasitikėjimu save.
O dabar neverta žiūrėti į kiekvieną anot Jūsų "padoresnį" kaip į partnerį ir savo jausmus drabstyti su betkuo betkaip.
Kantrybės.

Ne velnio! As irgi, kaip temos autore, ziuriu i zmogu- normalus, tinkamas, bendrauti galiu, jei sugundo ir seksualiai galiu, bet... sirdyje nieko.

Man kartais atrodo, kad žmogui yra lyg skirta, kiek tų ,,meilių'' jo gyvenime gali būti. Na, tarkim - 1, 2, 3...
10 turbūt neišeitų mylėti, kad ir paeiliui, vieną po kitos...

Tai va - gal todėl nebepamilstama, kad jau kelis kartus mylėta, degta, gal ir sudegta...
Kuo daugiau tų meilių būta, tuo daugiau nusivylimų, patirčių...
Tuo sunkiau atsitiesti, vėl patikėti. Tiesiog nebėra iš ko degti. Viršų ima protas, jausmai nebeįsiplieskia, nebėra gyvasties, kad juos įžiebti. Juk kaip dažnai brandūs žmonės sako: pavargau ieškojimuose, nebenoriu nieko. Geras jis žmogus, pripratau ir man to gana. Lovoje nebjauru, darbuose padeda, į šonus nelaksto....
Matyt, ne kiekvienam skirta ugnis, kai kam tik rusenančios žarijos...
Svarbu - nešalta...

Jus abi "ne nuo to galo pradedate" - racionaliai svarstote:TINKAMAS...SUGUNDO...Ne tai cia yra, mielosios, oi ,ne tai! Ka tai sirdziai jusu daryti, juk liko nepaliesta ji, o verciama kazka JAUSTI - stai jai ir belieka ledais apsitraukti... Paskaitykite dar syki Moteris_ji komentaro - ismintinga .

Pritariu, Ugnele:)