Likimo ironija

Aciu, sauluze .
Kai kurie komentarai tikri lietuviski....
Manau zmona paprase ja nesioti ir parode toki atlaiduma tik todel jog zinojo apie savo greita mirti...Man sis pasakojimas panasus i tikra ivyki.
Santuoka yra didziausia vertybe, mano manymu - aisku, tokia santuoka, kurioje abu laimingi.
Ir pabaigoje niekas ikyriai nepraso sios istorijos persiusti.

Vaje vaje ačių pasijaučiau protingu nors akimirka skaitydamas

Nežinau kas rašė, bet jam priminsiu Erlicko patarimą: jei gali nerašyti, tai ir nerašyk.
Ar bent jau neskelbk viešai, tol, kol rašliava bus to verta.

Gera idėja yra gerai, rišlus tekstas irgi gerai, bet tai tik pusė darbo. Net ir rašant apie meilę tekstas turėtų būti logiškas, šitas kūrinėlis tuo pasigirti, deja, negali.
Ar daug žinote žmonių, kuriems pranešus kad nori kažką pasakyti jie sėstų tyliai valgyti, bet nepradėtų smalsauti ką?
O dar kai naujiena pranešama paėmus už rankos, nors fizinio kontakto seniai nebuvo…
Iš liūdesio akyse (ir iš to pačio fizinio kontakto nebuvimo) galima spėti, kad naujiena žmonai nėra netikėta, tad šakučių svaidymas yra visai į pievas.
Kaip ir "bandymas suprasti", dokumentų draskymas ir palengvėjimas atėjęs autoriui tik tada, kai žmona pravirksta antrą kartą. Kodėl ne per pirmą — nežinia.
Gaila, kad taip ir nesužinome, ką gi ji rašė kiaurą naktį… tą vienintelė skyrybų sąlyga? Lėtai rašanti, pasirodo…
Nežinau, gal dešimtmečiai šiais laikais ir laiko kažkokius egzaminus, bet išduosiu paslaptį: jei tarp sutuoktinių nėra sutarimo, tai vaikai tą puikiai matys, ir pastangos „gyventi kaip anksčiau“ tik prailgins vargšams stresą. Dėl to ir prašymas nesakyti sūnui apie skyrybas nelabai vykęs. Toks prašymas sakomas užsimerkus — visai nevykęs.

Žmonos vietoje reikėtų rimtai apsvarstyti skyrybų galimybę: vyras turi įmonę, o ji, vargšė, į darbą turi nusigauti autobusu Nors gerai pagalvojus, tai nekokia
turbūt ir įmonė, jei jos savininko automobilis net neturi centrinio užrakto ir todėl skubėdamas turi palikti savo ratus nerakintus…
Vyro vietoje reikėtų pamokinti ją kvėpintis — jei jį kvėpina palaidinę, vadinasi daro tai neteisingai…

Nuo tos vietos logikai pasidaro bloga ir ji visai palieka kūrinį
Trinktelėjimas durimis ir pravirkimas paskui, gėlių užsakymas jas perkant ryte, nors įteikiamos turi būti tik vakare (mirusiai žmonai — nuvytusios gėlės?)…
Liga, kuri leidžia ryte važiuoti autobusu į darbą, o vakare tyliai numirti lovoje — fantastika. Kova su vėžiu mėnesių mėnesiais vyrui apie tai nepastebint — nuostabu.
Net jei ignoruosim faktą, kad tokio dalyko nespastebėti neįmanoma, viršūnė yra genialus sprendimas apie tai niekam nesakyti. Jo, apsaugokim vaiką nuo skyrybų, nes mamytė tuoj mirs! Dešimt balų ir aplodismentai.

Atsiprašau už cinizmą, bet gal geriau tas penkias minutes skirkite artimam žmogui užuot skaitę tokias blevyzgas. Idėja gera, būdas ja pateikti — niekam tikęs.

Aplodismentai vyriškai logikai. Nuoširdūs ir neciniški.
Teatleidžia man mėgstančios tokius kūrinius.

Kai perskaičiau šią istoriją, ji pasirodė liūdna ir graudi, bet jei ją perskaityti dar kartą tai šioje istorijoje nei vienas veikėjas neišlaikė žmogiškumo egzamino. Vyras , plėšosi tarp meilužės žmonos negalėdamas apsispręsti kurią gi pasirinkti, nors ir sutinka mėnesi panešioti žmoną ant rankų, bet aklas ir nemato, kad jam brangus žmogus su kuriuo praleido daug gražių gyvenimo akimirkų miršta. Žmona, pasirinkusi kankinės vaidmenį, bet vis sugeba mirdama vyrui primesti kaltės jausmą. Tai gi kokia tada buvo jų santuoka, kiek artimi buvo kartu gyvenę žmonės, kad nepastebėjo vienas kito sveikatos būsenos. Ir ar buvo jie iš viso kada nors artimi? Meilužė – o ji tai tikrai tipiška meilužė...

Tie ciniški komentarai aukščiau ne mano, aš juos irgi iš vieno forumo perkopijavau Bet jie man labai patiko, kur kas labiau nei pati istorija Kažkoks tarsi virusas, per visą internetą sklinda dabar

Cinisku komentaru gale geras prierasas - ideja gera,tik netikes jos perteikimas. As temaciau ideja. O perteikimas - tai tarsi maiselis i kuri sudeta duona - kas svarbiau?...

Va čia, ko gero vienas iš didžiųjų moterų ir vyrų skirtumų. Mes, moterys, tokios emocionalios, kad per gražias emocijas ir nematom, jog viskas baltais siūlais siūta. Skaičiau istoriją, jaučiau, kad ji kažkokia per saldi ir pernelyg netikra, pamačiau keletą gana nerealistiškų dalykų, bet daugybės ir nemačiau. Perskaičiau komentarą ir taip smagu pasidarė -juk tikrai kas antras žodis nesiderina su prieš tai buvusiu. Pasijuokiau iš savęs, kad to pati nepastebėjau ir dar kartelį susimąsčiau apie vyrų ir moterų skirtumus
Dėkui

Na istorijos nekomentuosiu, nes ji man netikroviška/banali/saldi, bet turiu kitą klausimuką-kodėl tos istorijos plinta kaip virusas?
Ar ne per daug neištikimybės, nepagarbos partneriui, apleistų vaikų?
Šiaip - tik pamąstymai..

O gal neturedami emocionalumo, o vien tik racionalu realistiskuma mes prarastume istorijos gruda, ideja? Juk kuri pasaka yra tikroviska? Bet kurioje pasakoje daugybe absurdo - bet jas spausdina ivairiom kalbom, pasakoja vaikams pries miega - nes alegoriskai jose uzkoduota ismintis...
O tos istorijos plinta "kaip virusai" todel manau,kad zmones pasiilge gerumo, graziu,naiviu pasaku...aplink tiek daug pykcio, kritikos...ir kaip pasekme - vienatves.Meiles nebeliko tarp zmoniu, ir tai graudu