Likimo ironija

Kai kas labai greitas - per porą metų viską išsiaiškina. Smagu, kad yra taip mokančių. Matyt, gyvenimas jau toks -vieniems viskas gaunasi lengvai, kitiems sunkiai, arba niekada.

[/quote]
Pikta ir pagiežinga, nes nelaiminga. Nelaiminga, nes pikta ir pagiežinga. Laimė ir pagieža - absoliučiai nesuderinamos sąvokos.

Nežinau, nežinau. Kaip ją atskirti? Atrodo, bendrauji pusmetį, viską galėtum dėl to žmogaus atiduoti, jis nusprendžia kitaip, kad kažkokios kliūtys neleidžia būti kartu. Atsiranda po kelių metų, tada nei virpuliukų, nei drugelių nebėra. Tai meilė buvo tikra ar ne, jei pagauni save galvojant, kad gerai, jog tada nesurizikavai įdėti dar daugiau pastangų ir gyventi kartu? Tada atrodė, kad ta meilė tokia stipri ir didelė, kad didesnės būti negali. Dabar atrodo, kad tai buvo tik didžiulė aistra.
Jei būčiau tada nusprendusi gyventi kartu, būčiau galvojusi, kad padariau labai drąsų sprendimą iš didelės meilės.
Dabar galvoju, kad būčiau padariusi didelę kvailystę.
Bet spręsti reikėjo tada. Likimas išsprendė savaip. Klausimas kitas -ar įmanoma suprasti, kada tai tikroji meilė, o kada tik klystkelis?[/quote]
Matyt tikroji meile priklauso ne nuo vieno, o nuo abieju zmoniu. Jei jusu draugas nusprende ne i santykiu nauda - jusu galbut galejusi buti tikroji meile neissipilde.Tikroji meile kuriama dviese.

[quote:irbs2hg6][i:irbs2hg6]Nežinau, nežinau. Kaip ją atskirti? Atrodo, bendrauji pusmetį, viską galėtum dėl to žmogaus atiduoti, jis nusprendžia kitaip, kad kažkokios kliūtys neleidžia būti kartu. Atsiranda po kelių metų, tada nei virpuliukų, nei drugelių nebėra. Tai meilė buvo tikra ar ne, jei pagauni save galvojant, kad gerai, jog tada nesurizikavai įdėti dar daugiau pastangų ir gyventi kartu? Tada atrodė, kad ta meilė tokia stipri ir didelė, kad didesnės būti negali. Dabar atrodo, kad tai buvo tik didžiulė aistra.
Jei būčiau tada nusprendusi gyventi kartu, būčiau galvojusi, kad padariau labai drąsų sprendimą iš didelės meilės.
Dabar galvoju, kad būčiau padariusi didelę kvailystę.
Bet spręsti reikėjo tada. Likimas išsprendė savaip. Klausimas kitas -ar įmanoma suprasti, kada tai tikroji meilė, o kada tik klystkelis?[/quote:irbs2hg6][/i:irbs2hg6]

Matyt tikroji meile priklauso ne nuo vieno, o nuo abieju zmoniu. Jei jusu draugas nusprende ne i santykiu nauda - jusu galbut galejusi buti tikroji meile neissipilde.Tikroji meile kuriama dviese.

[quote:qq6d9s4m][/quote:qq6d9s4m]

Yra tokia nuomone, kad visi zmones daugiau ar maziau yra egoistai:jie daro viska tik tam kad patenkintu savo poreikius.Net myli kita del to kad tai jiems malonu, ar dovanas iteikia mylimajam - nes tada patys gerai jauciasi.Meile - tai egoizmas? O kai partneris pradeda maziau jais rupintis,skirti demesio,t.y teikti malonuma - tuomet ieskoma kito.
Bet nezinau ar tai visiska tiesa.

Prisipazinsiu supratau, kad nieko nesupratau.
Tureti simtus draugu. Lankyti sporto kluba. Lankyti teatrus. Tureti pakankama atlyginima. Galeti isigyti daikta uzsinorejus. Tureti tuscius namus Jus vadinate Meile?
Mano supratimu tai buvo vadinama saves realizacija.

Galeciau rasyti pats. Bet tai jau uz mane padare. (99,9 nuomones sutampa)
"Mes negalime tinkamai įvertinti savo gerumo ir dosnumo būdami paveikti “meilės kerų”. Mus stumia ir neša instinkto jėga, kuri nepaiso normalaus elgesio normų. Jeigu grįžę į tikrovę mes norime būti geri ir dosnūs, - tai yra tikroji meilė.

Kad būtume emociškai sveiki, turi būti patenkinamas mūsų emocinis meilės poreikis. Iš sutuoktinio ilgimės dėmesio ir šilumos. Mes jaučiamės saugūs būdami tikri, kad sutuoktinis mus noriai priima ir yra mums atsidavęs. Kol buvome įsimylėję, jautėme visa tai; tai buvo tarsi dangus. Klydome manydami, kad tai tęsis amžinai.

Tačiau tai “manijai” nebuvo lemta trukti visą laiką. Ji tėra įžanga į santuokos vadovėlį, o šios knygos esmė - racionali, valinga meilė. Taip mylėti mus visada kvietė sakmės. Tokia meilė yra sąmoninga."
[url:vgubk76f]http://zurnalas.darnipora.lt/isimylejimo-fenomenas-iii-7214.html[/url:vgubk76f]

papildysiu, o kai sugryzus nori buti dosnus tik vienas. Vadinasi mozochizmas

Ech jūs, be šeimos vyras rizikuoja nusivalkioti. Atsibus, kai jam bus kokia 45-50 m, pamatys, kad visi aplinkui turi šeimas, vaikus, turi ramų užnugarį, kur norisi sugrįžti po darbų... o jis - nieko neturi. Į šaltus sterilius namus vedžiotis meilužes jau atsibos, o kauleliai jau barška ir susirasti jauną žmoną toks vyras šansų beturi labai mažai. beje, esu mačiusi nemažai vyrų, kurie nori vaikų. Rimtai. O tam šeima idealiausia terpė.

Didžiausias mazochimas - gyventi santuokoje.

Mazochizmas gyventi santuokoje yra tik tada, kai to nenori. Taikytis prie kito žmogaus, kai to nori, savotiškas malonumas. Nes juk kitas žmogus taip pat taikosi prie tavęs.
Jei galvotume taip, tai vaikų auginimas būtų pats didžiausias pasaulyje mazochizmas Ir viskas, kas nėra egoistinis savo norų ir poreikių tenkinimas -taip pat.
Skaitau ir galvoju -ar mes čia specialiai tik liejame tulžį, ar esame tokie užkietėję egoistai, kurie niekada nejautėme malonumo duodami, aukodamiesi? Suprantu, kad ir tai galima suvesti į egoizmą, tačiau tokiu egoizmu nors suteikiame malonumą kitiems.
Taip jau duota, kad žmogus -visuomeninis gyvūnas, tad ir gyvena ryšiuose su kitais. Tik vieni sugeba patenkinti savo poreikius taip, kad ir gyvenantiems aplink juos yra pakankamai komfortiška, o kiti tik nuolat skaudindami kitus.
Visada bus nemalonių dalykų santuokoje, bet pavadinti tai mazochizmu, gal per daug. Negi tokiu atveju, daugelio žmonių svajonėse būtų šeima?