Viskas slysta is ranku, nebesinori nieko, visai nieko..
Nebedziugina nei vasara, nei lauktos ir pagaliau sulauktos atostogos..
Nei ezerai kurie visai cia pat, NEI GELES ZYDINCIOS LAUKUOS..
Ta monotoniska kasdienybe veda mane is proto..
Gyvenu nedideliame mieste ir esu beprotiskai vienisa. Nepritapau as cia ir niekad nepritapsiu...
Liudna, vienisa, neapsakomas jausmas..
Man 43.
Kaip vel prikel save Gyvenmui is naujo...?
Virkavimais sau tikrai nepadėsite, reikia veiklos, keliauti, skaityti, gal įsigyti teises, jei jų dar neturite, galu gale, visai neblogai būtų ir su kaimynais susirieti, bet tai pats kraštutiniausias variantas. Judėjimas nuo ankstaus ryto, iki vakaro ir dar taip kad vos užtektu jėgų nusiprausti. Mažas miestelis sakote, veiklos nėra tai tada stebėkite aplinkinius ypač vaikus, kiek perliukų išmeta, juos užrašinėkite.
Ežeras, betgi tai nuostabu, iš ryto maudynės, vakare prieš miega, taip pat maudynės, esat ramiam orui, gerai pagulėti ant vandens, jei nebijote atsipalaiduoti vandeny, nuostabi meditacija, tada tiek pasaulio spalvų prasikleidžia. Ir be abejo gerai būtų kelionė, nors kelioms dienoms išvykti iš namų, bent pas gimines. Daugiau šypsokites juk tai tikrai nieko nekainuoja.
Ašaras palikite laimingoms akimirkoms.
Tikrai niekas mūsų neuždaro į vienišumo kiautą, mes jame užsidarome patys.