Padekite suprasti...

Na zinote pasirodysiu gal gana naivi, bet noriu sulaukti patarimu is visu. taigi turiu bendradarbi (taip taip bendradarbi - galite atsidusti ir sakyti "dar viena...."), kuris jei tik prieina arciau manes, tiesiog nebegaliu susikaupti darbui, krenta is ranku viskas.. tiesa tai buvo ankciau (nes viskas tesiasi jau beveik metus). bandziau suvaldyti savo emocijas (nes viska nurasydavau ant ju, kadangi esu vienisa irkartais jauciuosi niekam nebereikalinga ir pasiilgusi bendravimo) valdziausi todel kad jis vedes, o mano isitikinimais bendrauti su vedusiu yra labai sunku, juo labiau puikiai pazinodama save, zinau kad beprotiskai kankinciausi budama meiluze... bet neziurint i visa tai, i visas mano pastangas - as nesuprantu kas vyksta???? pykstu ant saves, kaltinu paauglisku elgesiu, nors esu jau ne niolikmete, o subrendysi moteris (beja jis irgi ne jaunuolis)... ir nebezinau ar man cia tik atrodo viskas, ar istikruju tai vyksta???? TAI - na kazkas as net nemou ivardinti: negaliu pasakyti kad trokstu tik permiegoti su juo, bet ir apie kazka daugiau nedrisciau galvoti, nes protas sako-kad tai nesamone, juk jis vedes.......esu girdejusi is kolegu kad "jis mane nusiziurejes", man zinoma be galo tai malonu girdeti, bet as is jo lyg ir nematau konkreciu veiksmu. na buvo buciniu darbiniuose baliuose, bet tik tiek. ir sioks toks pasnekesys - neva nenori suprasti pats ka jaucia... ???????? ar as tokia naivi ir isprotejsi kad jauciuosi taip ko visiskai nebera, ar jis tik nori paselti su manimi??? nors analizuodama tam tikras situacijas - kai buvo visos galimybes "paselimui" jis taip nepasielge ir nepasakyciau kad pasikeite bendravimas (na saltesnis tapo ar kazkas panasaus)... kodel nenustoju galvoti apie ji??? sapnuoju??? ir kodel kolegos sako kad kitaip ne i kitus jis ziuri i mane??? na padekite susivokti, gal jums atrod tai kvaila, bet tai labai kankina ir nebesugebu susitvarkyti su visu siuo balaganu.... tiesa pasakius kad ir bunu vakareliuose, bet manes kiti vyrai nebedomins ;( na kad as ji isiziurejusi tai jau suvokiu, bet kai ppadeti sau kad prisiversciau pamirsti juk kam man to mazo malonumo ir daug skausmo, juk jis vedes......na nesmerkit, o geriau patarkite

tai tu mergyt isimylejai. Isimylejimai praeina, kaip ir viskas gyvenime praeina, net pats gyvenimas praeina. Kodel pasirinkai toki nepasiekiama tipa? Manau, kad taip tiesiog paprasciau islaikyti atstuma (saugu) nei sutikti realu laisva zmogu. Gal pries tai turejai nusivylimu, todel ir bijai kitokio santykio. Netvarkingus jausmus ir prisirisimus reikia aukleti. Tai ilgas kelias, bet laisves reikia siekti ir ji turi svo kaina.

Visiskai pritariu.
tik moteriske nepasake dar vieno dalyko - renkiesi, bet renkiesi pasamoiningai. juk joks zmogus sau samoningai nekaisios pagaliu i ratus.
sako jei ilgai vaiksciosi pas psichologa gali koreguoti kaikuriuos asmenybes bruozus.

Turejau ziauriu nusuvylimu (iskirtine istorija)..... praradau viska tiek moraline prasme tiek materialine... ir dar "valymosi" procesas nepasibaiges. jauciuosi ziaurei vienisa ir nebeturiu jokio socialinio bendravimo kartais susilpneja tas tikejimas sviesiu rytojumi, bet stengiuosi grazintis ji atgal nes niekas apciuopiamas daugiau i prieki ir nebeveda arba greiciausiai leidzia bent vietoje "nesvildurliuojant" stoveti

sakote isimylejau na taip, as irgi taip manau. bet kaip man dabar is tos busenos isbristi??
ir siaip etapas beprotiskai sunkus, o kaip dar ta nelemta isimylejima sutvarkyti? kaip nuo jo isgyti?
aciu uz Jusu demesi

Sunku vertinti, kaip yra iš tikrųjų. Esu įsitikinusi, kad ant svetimos laimės griūvėsių savo laimės nepastatysi. Bet ar yra ta svetima laimė? Noriu pasakyti, ar tas vyras iš tikrųjų yra laimingas su savo žmona? Gerai būtų turėti apie tai objektyvių žinių. Papasakosiu kaip man buvo. Gyvenau su vyru 11 metų, turime 2 dukras. Po 3 metų pajutau , kad mas abu nesame laimingi kartu - atsirado ilgametė meilužė. Atleidau jam, maniau - kas neklysta. Lyg pagerėjo. Bet tai buvo iliuzija. Po kelių metų - vėl tas pats - jau kita meilužė, ir taip pat jau ilgą laiką. Tuomet paprašiau jo skyrybų - supratau, kad nelemta mums kartu būti. Rezultatas - jis gyvena su ta moterim jau 7 metai ir neseniai susituokė. Nė vienos dienos nesigailėjau, kad išsiskyriau - nes tai ne "mano" žmogus. O jis gailėjosi tik dėl vaikų. Geriau tegu jie abu būna laimingi. Kokia čia gali būti laimė, jei vyras ir žmona nelaimingi kartu? Turbūt supratote, kad rašau iš "paliktos žmonos" pozicijos. Niekada nepateisinau dairymosį į vedusius vyrus, ir savo dukroms tai įteigiu. Bet matot, kokia mano pačios situacija - laimingi dabar visi, nors ir esu kol kas viena. Net dukros patenkintos, nes negirdi barnių, nejaučia įtampos, tvyrojusios šeimoje,o "pamotė" joms labai gera, savaitgalius jos praleidžia pas tėvą sodyboj, susipažįsta su naujais žmonėmis.
Jums derėtų išsiaiškinti, kaip yra jūsų bendradarbio šeimoje. Gal yra panašiai, kaip mano šeimoje buvę. O gal tai tik jo užgaida. Blogiausia, kas galėtų nutikti - jums teks atsisveikinti su savo svajone, įsimylėjimu ar meile. O gal ją atrasite. Prisiminkite - abiem atvejais žmogus ne daiktas. Nei žmona, nei jūs, nei kas kitas jo negali laikyti savo nuosavybe. To suvokimas padeda ištverti išsiskyrimo ar žlūgusių vilčių kartėlį. Stiprybės jums ir sėkmės bet kokiu atveju .

As jums nuosirdziai patariu nesiklausyti ka cia zmones pataria, laukti patarimu is ju.., nes jie JUSU NESUPRAS. Geriausia jums gali padeti susivokti psichologas ir jus pati ..Jauciasi, jog esat susipainiojusi savo jausmuose, pasimetusi, vienisa, laukianti pagalbos is bet ko.., ir be to isimylejimo turite kitu problemu...,bet pasaliniai gali ne tiek padeti, kiek pakenkti..labai lengva yra patarineti kitam, sunkiau yra nuspresti kaip elgtis paciam...
Jus pati perskaitykit savo parasyta situacija kaip svetima ir pagalvokit ka galetumet patarti tokiam zmogui?...
Jus klausiat kaip isgyti nuo meiles? O kodel jums ja ,,nepersirgus''?Kodel jus nenorit myleti?..kas sake, jog uzdrausta myleti vedusi?.. O gal jis jusu gyvenimo laime? ..
Cia sulauksit daugiau smerkimo nei patarimu...Ir patarti jums uz jus pacia niekas geriau negali. Nueikit pas psichologa ir pajusit kaip palengves. Sekmes

"As jums nuosirdziai patariu nesiklausyti ka cia zmones pataria, laukti patarimu is ju.., nes jie JUSU NESUPRAS."

o tai ka tu cia pati darai - nepatarineji??? Sergi didybes manija- visi kiti nieko neismano, o vat AS.... kai pasakysiu jau tiesa.
Manau, kad kiekvienas gyvena pagal savo vertybes. Jei tau neistikimybe seimoje, svetimavimas, gaslumas yra normalu, tuomet nera daugiau apie ka diskutuoti. Tik kai turi vaikai seimoje, esi atsakingas zmogus, dar butina ir apie juos pagalvoti, kas jiems geriau, o ne tik tenkinti savo poreikius.

Būk tikra moteris ir neskirk šeimos. Negi norėtum, kad Tavo šeimą skirtų (čia retorinis klausimas)? Valia stipresnė už prigimtį.

P.S. Tai greičiau aistra, o gal meilė. Nežinau. Turbūt nesu to jautęs.

Kaip visa sita situacija atrodo man: pati rasai, kad esi vienisa ir issiilgusi bendravimo. Taigi bet koks demesys daug stipriau sudirgina, negu tokiais atvejais, kai nesijauti baisiai vienisas. Jis tuo tarpu turi zmona, ir tiketina, kad jaucia tau simpatija. Bet vedes tai vedes. Jeigu niekas jo iniciatyva nejo toliau (nors rasai, kad buvo progu), vadinasi flirto jam ganetinai uztenka. Kaip karta pasake man vienas labai gerbtinas zmogus - per gyvenimas ne karta issimyli. Netgi turedamas seima. Taciau dazniausiai atsirenki, kas yra svarbiausia. Ir tiek. Vadinasi, gal jam smagu su tavim paflirtuoti, pasisypsoti, taciau toliau eiti jis, panasu, kad nenori. O tu, zinodama jo statusa, taip pat neturetumei leistis i visus siuos nuodemingus rysius. Seima yra seima - geriau i ja nesikisti.

smerkti niekas taves ir nesirusia,o as patarciau pamirsti ji ir susirasti nauja drauga nieko gero su juo nebus,o beje parasyk kaip tau dabar sekasi gal jau kas ir pasikeite sekmes