Pažiūrėk į situaciją iš kitos pusės.
Išsiaiškinot, išsiskyrėt. Skaudu žinoma. Bet ne mirtina.
Reali istorija. Jis ir ji. Santuoka. Jis stato ir įrenginėja šeimai namą, ji gimdo jo vaiką. Ir paduoda skyryboms bei alimentams vaiko [b:10cx31bi]ir jos [/b:10cx31bi]išlaikymui. Kova dėl pasimatymų su vaiku - tik per teismus ir su visais galimais ir negalimais išsisukinėjimais. Kaip buvo iš tiesų, sunku pasakyt, bet teismai ir alimentai - konkretus faktas.
Kaip suprantu, žmogelis pabuvo veisliniu patinu vaikui pradėti ir jį išlaikyti... ir išlaikyti ne tik vaiką, bet ir buvusiąją...
Iš tiesų aš gerai suvokiu ir suvokiau, kad esminius klausimus reikia išsiaiškinti ir kuo ansksčiau tuo geriau. Per antrąjį pasimatymą aš paklausiau ko ji tikisi iš mūsų draugystės, gavau atsakymą "kūno, proto ir jausmų".
Po mėnesio draugystės aš jai vienareikšmiškai pasakiau, kad vaikų daugiau nenorėsiu. Ji tą vakarą su manimi nekalbėjo, o kitą dieną atsiprašinėjo už neadakvatų elgesį. Jei tada man būtų liepusi išeiti (tada pas ją tabuvo tik dantų šepetukas), tai aš ją būčiau pilnai supratęs.
Bet ji tą žinodama man kalbėjo apie meilę dar penkis mėnesiu ir tik tada, kai suprato, kad nuomonės epakeisiu "persigalvojo". Jau prieš galą, kai paprašiau paaiškinti, kur dingo meilė ji pasakė, kad persigalvojo. Problema tame , kad buvo "galvojimas", o ne meilė. Ir kokie čia dar gali būti vaikai?