Bellissimaklp: [i:1yxq8dec]Uždarau kambario duris. Kambaryje tamsu. Tik saulės spindulys paklydęs pro langinių tarpą. Atidarau medines langines ir į mane padvelkia karštas oras. Užuolaidos sujuda kaip klajojantys vaiduokliai.
Vidurdienis. Apžvelgiu sienas. Baltos, bet vietomis nusitrynusios. Ten, kur lovos galas. Kambaryje nėra kėdžių. Tik plati lova. Ir staliukas šalia. Ant staliuko žvakė ir nuotrauka. Padedu ant staliuko vyno butelį ir dvi taures. Žiebtuvėliu uždegu žvakę. Atsisėdu ant lovos. Lova sugirgžda lyg priekaištaudama man. Kad ją apleidau. Nėra mano užkloto. Bet man gerai ir taip. Man nešalta ir nesiruošiu joje gulėti, kaip ir daugelį naktų. Tik ritualas. Žvakės liepsna plaikstosi nuo vėjo. Nerami dūšia – galvoju. Atidarau vyną. Pildau dvi taures. Nuotrauką atremiu į vyno butelį. Būk sveikas. Vynas saldus ir gaivus. Tada žiūriu į jį. Iš nuotraukos jis žiūri į mane. Su šypsena, kaip visada. Kažkas beldžia į duris. Krūpteliu.
-Tu čia? – skardus Juditos balsas.
Ir kitą akimirką ji kambary. Atsisėda šalia manęs. Užpučia žvakę ir be ceremonijų pasiima antrą taurę į rankas. Kreivai pasižiūri į nuotrauką ir ją užverčia.
-Ir sugalvok tu man,-sako,-geri viena.
-Ne viena, su juo, -atsakau.
-Juk žinai, kad jo nebėra,-atšauna.
-Bet gal jo dvasia čia?- abejoju aš. Aš noriu tuo tikėti.
-Jo dvasia senai jau namuose, jau pirmą akimirką buvo namuose. Jis taip norėjo namo.
-Bet jis mylėjo mane?
-Mylėjo, nemylėjo,-koks skirtumas dabar. Eikime gerti kavos.
Ir tempia mane nuo lovos.
-Uždaryk duris,- skamba įsakmiai,-ir ten nė žingsnio daugiau,-reiks pasiieškoti kito buto, -aidi jos balsas jau iš terasos.
Pasklinda šviežios maltos kavos kvapas.
-Iki, - sakau balsu-mes dar pasimatysim. Bet man reikia eiti. Uždarau duris. [/i:1yxq8dec]
Vidurdienis. Apžvelgiu sienas. Baltos, bet vietomis nusitrynusios. Ten, kur lovos galas. Kambaryje nėra kėdžių. Tik plati lova. Ir staliukas šalia. Ant staliuko žvakė ir nuotrauka. Padedu ant staliuko vyno butelį ir dvi taures. Žiebtuvėliu uždegu žvakę. Atsisėdu ant lovos. Lova sugirgžda lyg priekaištaudama man. Kad ją apleidau. Nėra mano užkloto. Bet man gerai ir taip. Man nešalta ir nesiruošiu joje gulėti, kaip ir daugelį naktų. Tik ritualas. Žvakės liepsna plaikstosi nuo vėjo. Nerami dūšia – galvoju. Atidarau vyną. Pildau dvi taures. Nuotrauką atremiu į vyno butelį. Būk sveikas. Vynas saldus ir gaivus. Tada žiūriu į jį. Iš nuotraukos jis žiūri į mane. Su šypsena, kaip visada. Kažkas beldžia į duris. Krūpteliu.
-Tu čia? – skardus Juditos balsas.
Ir kitą akimirką ji kambary. Atsisėda šalia manęs. Užpučia žvakę ir be ceremonijų pasiima antrą taurę į rankas. Kreivai pasižiūri į nuotrauką ir ją užverčia.
-Ir sugalvok tu man,-sako,-geri viena.
-Ne viena, su juo, -atsakau.
-Juk žinai, kad jo nebėra,-atšauna.
-Bet gal jo dvasia čia?- abejoju aš. Aš noriu tuo tikėti.
-Jo dvasia senai jau namuose, jau pirmą akimirką buvo namuose. Jis taip norėjo namo.
-Bet jis mylėjo mane?
-Mylėjo, nemylėjo,-koks skirtumas dabar. Eikime gerti kavos.
Ir tempia mane nuo lovos.
-Uždaryk duris,- skamba įsakmiai,-ir ten nė žingsnio daugiau,-reiks pasiieškoti kito buto, -aidi jos balsas jau iš terasos.
Pasklinda šviežios maltos kavos kvapas.
-Iki, - sakau balsu-mes dar pasimatysim. Bet man reikia eiti. Uždarau duris. [/i:1yxq8dec]
Labai primena J. Ivanauskaitę mano mylimiausią rašytoją..
Bet čia žmonės tiek sumaterialėję cinikai, nesugebantys pažvelgti giliau..net graudu skaityt pasisakymus, tuo labiau kai rašo žmogus, neturintis net elementarių gramatinių žinių.., bet skaitantis psichologines knygas..