Jei mirsiu šį pavasarį

[quote:1pf9aenr][/quote:1pf9aenr]
Pritariu haha. Per visas temas megsta "i pievas"[quote:1pf9aenr][/quote:1pf9aenr]

Reikia ne tik viską padaryt laiku, bet ir pasistengt, kad kuo mažiau įskaudint pasiliekančius artimus žmones

E, Zigmantai, eik ir numirk, prasau taves..

Ziauru kai zmogus neturi su kuo pasikalbeti.....

Taip , reikia dziaugtis kiekv diena..Ypatinga savo laikinuma suvokiau onkologijos ligon.-ej lankydama artima zmogu..

Visi mirsim tik kas iš to?
Kaip ten vienas žymus žmogus sakė: Jei po mirties kažkas yra(Dievas, Velnias ar dar kas) - norėčiau su juo susipažinti, o jei nėra - tai ko bijoti?
Na, o šiaip mirtis yra duotybė. Pagal dabartinius psichologų patarimus tai apie mirtį kaip duotybę reikia imti su vaiku šnekėti maždaug nuo septynių metų(ypač jei vaikas pamato kokią laidotuvių procesiją ir dar paklausė kas čia ar pan.)
Na, o šiaip - gyveni čia ir dabar ir tokių minčių kaip mirtis išvis nekils

Ką tu čia šneki?????Bijojau mirties nuo pat mažens,verkdavau per naktis,visi ten man aiškino bet negalėjau susitaikyti su tuo ir tiek..Dabar,kai jau praėjo tiek metų gal kiek lengviau,dabar gaila kitų žmonių kurie turės mirti...Negaliu susitaikyti ir nemanau kad susitaikysiu,manau kad tai yra neteisinga.Tiem ,kurie pradės aiškinti apie tai kad reikia žemėj vietą kitiem užleisti,tai sakau-žinau ir neprieštarauju.Tiesiog,nenoriu pripažinti tokios baigties.......

Kokios baigties? Kas sakė, kad po to šio kūno mirties viskas baigiasi?
Tai, kad ateis laikas šį kūną, šį pasaulį ir visa kita apleisti tai yra faktas(kaip ir minėjau - tai yra duotybė, o nuo duotybės neišsisuksi). Ką mes galim nuveikti faktą, kad tai įvyks(žinom mes tai - norim to ar nenorim)? Galim neigti ir sakyt, kad melas čia, nieko panašaus neįvyks, bet kai galiausiai ateis laikas tam dalykui už visą šitą neigimą mirties atsiimsim kaip priklauso. Kitas variantas - to neneigti, o save graužti ir sakyt, kad liūdna dėl tokio lemties ir t.t. taip prasikankinsim visą gyvenimą, o atėjus mirčiai - mes tik dar kartą gailėsimės to kas neišvengiama. Na yra dar vienas variantas kuris mano galva yra geriausias - priimti tai kas neišvengiama. Visą gyvenimą esame vis mokomi šito - miršta seneliai, tėvai, kiti giminės. Ir nieko pakeisti kaip ir negalime. Tiesa galiausiai kai ateina senatvė paprastai esame priverčiami suvokti šią tiesą. Tik kodėl to nesuvokus anksčiau? galim sakyti, kad taip neteisinga, bet tokiu atveju ir gimimas būtų neteisinga, nes tiek gimimo, tiek mirties nesirenkame(bent jau pagal daugelio mąstymą). Ar tamsta nesigaili tų kurie gimė? Gimimas yra dar didesnė blogybė negu mirimas, nes gimęs esi jau iškart pasmerkiamas mirimui ir dar krūvai kitų dalykų(na, o ir pats gimimas nėra labai malonus procesas). Kai kurios kultūros tą supranta ir dėl to kai gimsta vaikas būna kone tokios ceremonijos kaip laidotuvėse, o kai galiausiai baigiasi ta žemiškoji kelionė - būna švenčiama.
Nesutinki? taip gali nesutikti žinoma. Tik ką tai keis? nesutikimas su neišvengiamybe nepadaro neišvengiamybės išvengiamos
P.S. Mirtis jau šypsosi mums - belieka ir jums jai nusišypsoti.

........na kiek atsimenu(kažkada žiūrėjau tavo anketą)tai mirtis man nusišypsos pirmiau,jei nenugalimos jėgos neįsikiš )Turiu su ta bjaurybe artimesnį kontaktą,nei kiti žmonės,gal kad iš mano galvos neišeina tie dalykai..Dar neturėjau vaikų,o jau jų gailėjau dėl tos priežasties.Tikiuosi,kad iki laikas ateis prisijaukinsiu....kito kelio ir nėr galų gale... Nematau čia nieko blogo,kad jautriau žiuriu į tuos dalykus,gal kaip tik labiau imu branginti gyvenimą ir žmones.Smulkmenos ir graužatys atrodo beprasmės.....

na kam ji pirmiau pasirodys tai dar klausimas. Pakankamai nemažai kapinėse antkapių su pakankamai trumpais laikotarpiais iškaltais. Niekad nežinai kas pirmiau, o kas vėliau