Jei mirsiu šį pavasarį

Visi mes mirsime. Sudetinga situacija. Bet visi mes turime suprasti, kad nezinome kada mus pasiims Dievas. Ir baisu kaip pagalvoji, kad rytoj taves gali ir nebuti ir kad nieko nepadarei, arba padarei permazai savo gyvenime. Zmonems budinga gyventi nesusimastatnt, gyventi taip, lyg gyventume amzinai. Bet kai pagalvoji, kad galbut, galbut siandien ta paskutine diena, tavo paskutine diena. Ir supranti, kad elgeisi ne taip, nepadarei ko norejai. Tad negalvokime, kada mes mirsime. Galvokime kaip gyvename. Bukime geresni, geresni sau, savo artimui. Pasakykite ka jauciate tiem kurie Jums svarbus. Tik labai nedaugelis gyvena šia diena, daugelis ruošiasi gyventi vėliau. Nesiruoskite gyeventi veliau, rytoj, po menesio, po metu. Gyvenkite siandien. Darytkite tai ko norite siandien. Neatideliokite savo gyvenimo. Ir nereikes gailetis. Net jei rytoj bus paskutine diena. Nes laimingo zmogaus diena daug vertingesne nei nelaimingas gyvenimas. Bukite laimingi.

Nera net ka pridurti :) viskas pasakyta trumpai ir aiskiai :)

Gamta gailestinga, sunkiai sergantis žmogus dažnai turi viltį išgyti, nors ir žino... O vėliau, kai jėgos mažėja, silpsta ir mąstymas, lieka elementarūs poreikiai. Mačiau tai prie artimo žmogaus lovos, viską perėjau kartu. Tik meilė padeda išgyventi.

Priklauso, kiek žmogui metų, ką jau spėjęs nuveikti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie savo ligą. Aišku, visi nori gyventi... Nori mirti be skausmo, bijo būti priklausomi nuo kitų, neturėti jėgų apsitarnauti. Apie sunkią ligą šeimoje galima pasiskaityti rugute.lt (labai jautriems skaityti gal ir nevertėtų, aš skaitydama jau nekartą verkiau:( Kadangi čia labdaros ir paramos fondo puslapėlis, tai gal nieko tokio, kad parašiau...

Toks zmogus laimingas. Jam pasiseke.

Yra žmonių, kurie visiškai nevertina savo gyvenimo, tiesiog patys save naikina ir niekas, net meilė, negali sustabdyti tokio proceso. Yra žmonių, kurie nori gyventi amžinai. Negaliu komentuoti šio atvejo, nes per mažai informacijos. Kokiai kategorijai žmonių priklauso šis žmogus? Kokioj šeimoj gyvena? Kokia visuomeninė-socialinė padėtis? Mano mama buvo iš tų žmonių, kurie norėjo gyventi vien dėlto, kad pamatytų saulę...

kad klausta visai ne to. Mūsų klausia Ką darytumėm jeigu žinotume, kad greitai mirsim?
Manau gyvenčiau , kaip gyvenau, tik gal būčiau atidesnė savo aplinkai. gal įgyvendinčiau tai ką dar imanoma nuveikt. Žinoma viskas pagal jėgas. Šiaip manau baisu taip iš anksto sužinoti. Nors kai palieka laiko pasiruošti irgi gerai turi laiko visų ko reikia atsiprašyti, suvesti galus, pasurupinti, kad artimiesiems būtų ko mažiau rūpesčių dėl tavo mirties. Nes tam kas miršta juk jau bus visvien. O gyviesiems kartais labai sunku susitaikyt , kad nebėra brangaus žmogaus.
Apibendrinant tai turėtų būti laikas susitaikymui su savimi ir aplinka. Atleidimo ir meilės laikas.

Flieder, pasiuliau filmus, ne siaip, kad belieka parasyt, o vien is patirties... Pvz., jei manes paklaustu pries kelis metus, kaip as sureaguociau i neistikimybe, as galeciau isivaizduot vienaip. Bet kai tai realiai atsitinka tau, kai atsiduri tokioj situacijoje, tai jausmai, psichologine busena, aplinkiniu itaka ir t.t. sustato tai visiskai kitu kampu ir reakcija buna kitokia, nei tikiesi. Bent jau mano reakcija ir veiksmai buvo kitokie, nei isivaizdavau.
Buvo man kazkada uzdave klausima ka darytum, jei suzinotum, jog greit mirsi. Jei atvirai, daug visko sukosi galvoje, daug minciu ka daryciau, ko nedaryciau, bet... ar tai tie atsakymai butu bent kiek arti to, ka galeciau jausti, galvoti..? Nemanau.
Jei tavo draugas/drauge elgiesi piktai, sako, jog neturi ka prarasti, galvociau, jog jam (jai) truskta silumos, jauciasi vienisas (-a). Turbut as kreipciausi pas psichologa, kuris galetu man patarti, kaip elgtis su draugu, kaip jam padeti ir kaip praskaidrinti paskutines dienas/menesius.
Kartais, vaikysteje, galvodavau, va - numirsiu ir jus visi gailesites, kad manes nemylit, nesuprantat. Kai taip nutinka istikruju... manau, gaila tiek saves, tiek kitu, artimuju, kurie liks be taves.
Pagal tavo aprasyma, atrodo, jog tas zmogutis jauciasi vienisas, niekam nereikalingas. Turbut reikia duoti suprasti, kad jis mylimas, kad jo prisiminsi ir pasistengti, jog paskutines dienos butu kupinos dziaugsmu... nors ir per asaras.

koks skirtumas kaip tu ir del ko gyvensi? gali buti prezidentas ar siaip koks kentas..bet va pries sita ligus mes visi..kartais uz viena minute su mylimu zmogum galetai paaukoti visa gyvenima..o kartais tas pats mylimas zmogus gali tave prazudyti..cia neitema sneku.. o siaip mes kiekviena diena gyvenam kaip paskutine diena..juk betkada gali partrenkti masina elektra ar dar koks velnes..o siaip tai tas velnes butu palaima..THE END...dievas?rojus?kam to reikia?nebutis yra palaima..uztenka tu kanciu siam pasauli..kad butai samoningas ir dar kazkur? ieskotai prasmes ten kur jos nera..gera buti kvailam gyvenimas toks lengvas butu...................

apgailetina....visi prisiskaite knygu,zurnalu,prisiziureje laidu ir dabar viska kartoja kur tik gali,visi mes zinom,kad mirsim,ka ir kaip mum geriau daryti,nereikia cia banaliu patarimu dalinti ir aiskinti kokie mes visi durni,nieko nenuveikem ir pan. truksta zodziu..
p.s. kvailesnes temos sioj svetainej dar neesu macius...