Save laikau daug maz normaliu vyruku, be zalingu iprociu, dirbantis, 32 m. Bet i moteru puse nebelabai ir norisi ziureti. Mandrios, naglos, kodel as cia turiu daryti ta, kodel ana, i jokius kompromisus neina. Mat jos yra moterys ir turi pataikauti, kaip suniukas is paskos lakstyti, mat ji nori buti uzkariauta.
O jei moteris jau turi vaiku, tai jau skaitausi kiaule, jei atsargiai veliuosi i santykius su ja. Turiu lyg niekur nieko, is kart susidraugauti su vaiku, vaikai juk gyvenimo geles ir is viso, kaip cia vaikas is vis kliutis gali buti. Akis drasko, ir jokio supratingumo, jog vyras neturi to instikto, jog pamates vaika tuoj issilydo, puola ji visaip kalbinti myluoti ir t.t.
Toks jausmas, jog viskas i vienus vartus, tik duok duok ir duok, suprask, uzjausk, isklausyk, toleruok , ir t.t. ir t.t. Ok, didziaja dalim vyras toks ir turi buti, bet kai kazko nors truputi nori atgal, tai sulauki tik akiu draskymo, jokiu kompromisu, kodel as cia turiu daryti ta , kodel ana.
Ai, vienas esi, tai zinai kad esi vienas. Yra darbas yra pomegiai, nebelabai to laiko ir belieka moterims. O ir kam? Kad vakare tureciau isklausyti visokias depresijas, kaip praejo diena, kaip ten kazkas kreivai paziurejo, kaip ten kas didziai izeide, toleruok visokias ten nuotaiku kaitas. O jei kas atsitinka , tai kas buna kaltas , tai aisku visada kalciausias lieka vyras. Kuriems galams man tas kryzius...