1343478317:
Aš vartau tik tas anketas, kuriose nėra nuotraukos. Galima mus vadinti romantikėmis, bet man patinka pirmiausia pažinti žmogų iš vidaus (aišku, diskutuotina, ar tai įmanoma), o tik po to žmogaus išorė. Vaikinų tau negali nerodyti. Aš merginas matau. Štai jų nuotraukas ir anketas visai įdomu pavartyti, juk reikia pažinti "priešą'
O jeigu nerodome nuotraukos, tai gal iš tiesų truputį kompleksuojame. Juk jautiesi truputį nurašytas, jeigu esi vienišas ir tuomet savaime įsivaizduoji, kad yra kokių nors kompleksų, kurių pats niekaip negali nustatyti.
Bet ar tokiu atveju nesijauti kiek apgaudinėjama, kad nuo tavęs nuslepiama dalis informacijos? Aš gerbiu tas moteris, kurios, nepateikdamos savo nuotraukos, bent jau prisipažįsta, kad nėra išvaizdžios. Bent nujauti, ko gali tikėtis. Tačiau yra tokių, kurios nieko apie tai nepasako. Gali sakyti, kad visi vyrai kiaulės, bet mums pirmas įspūdis prasideda dažniausiai nuo išvaizdos. Juk tikro patino pareiga - surasti geriausią iš geriausių. Prieš genetiką šiuo atveju vargu ar pakovosi.
Ir dar - taip, išvaizda tam tikrais atvejais tikrai nėra pirmas kriterijus. Kaip pavyzdį galiu pateikti vieną įvykį - tarnavau tada dar armijoje ir mums reikėjo budėti Sereikiškių parke, padėti policijai. Kadangi buvome su chaki uniformomis, merginų dėmesiu nesiskundėme. Tai štai - prieina prie manęs kelios merginos, dvi visai jaunutės, o viena iš jų vyresnė, turbūt kokia vyresnioji sesuo. Ir prašo manęs, kad arba aš su jomis pozuočiau, arba nufotografuočiau su kolega, kuris suko ratus netoliese. Ir kas man į akis krito - tai labai neįprastas emocijų "užtaisas" iš tos vyresnėlės. Jinai nebuvo jokia gražuolė. Kai šypsojosi nuo ausies iki ausies, galėjai ir jos dantis, sukabintus kabėmis, suskaičiuoti, ir dar suprasti, kad jinai turi kažkokį nežymų įgimtą elgesio sutrikimą (matėsi iš jos judesių). Bet jinai buvo tiek nuoširdžiai laiminga, kad tai nusvėrė visus trūkumus. Jeigu tuo metu manęs nebūtų laikiusi vietoje pareiga, greičiausiai būčiau kvietęs susipažinti. Aš dar šią dieną ją prisimenu (tas buvo maždaug prieš 6 metus). Todėl galiu tiksliai pasakyti, kad išvaizda dar nėra viskas.
Bet paimkime kitą pavyzdį. Gana dažnai matau, kaip moterys ar merginos rašo "esu nuoširdi, laiminga...". Tačiau pažvelgi į nuotraukas ir nieko ten nematai. Tegu ten būna pati gražiausia, ar dar kokia - nėra to džiugesio. Veidas ir tiek. Nulis emocijų, jautiesi kažkaip apgautas. Tai jeigu rodančios nuotraukas moterys rašo, kad yra nuoširdžiai laimingos, bet nėra - ką man galvoti apie tas, kurios iš viso nerodo nuotraukų?