Sudie, sudie, Brangioji,
Nepatekėjus Saule.
Sudie, sudie, Brangusis,
Per vėlai tu atėjai.
O kas galėjo būti, baisu net pagalvoti
Ir ko jau niekad nebebus,
Jau niekad amžinai, nes mes jau per seni.
Taip neturėtų būti, nes vaikystėje mums pasakojo, kad žmogus gimsta laimei, bet daugeliui žmonių, juk tai apgaulė. Šiaip vėl sakoma, kad žmogus pats save padaro nelaimingu – apsisaugo balastu: aplinkybėmis, išdavystėmis, jo paties sukurtais netikusiais principais, praeities prisiminimais, įsipareigojimais senstantiems tėvams, pagaliau, vaikams ir t.t. Užuot kūręs savo laimę, jis vienintelį savo gyvenimą aukoja kitų labui, išgyvendamas ne tik savo, bet ir jų išgyvenimus, vaikų nesėkmes, tinginystę ir klystkelius. Jūs man pasakykite, kaip atsisakyti savo tėvų, senelių, vaikų? Yra žmonių, kurie tai sugeba, o aš ne? Gal tikrai nenormali esu? Nors pagalvojus, jokiu būdu, tik reikia ne vaikų, tėvų ir anytų, o tiesiog gyventi su tėvais, vaikais, kaimynais ir piktomis anytomis, kurios tik ir ieško priežasčių kuo skaudžiau įgelti. Kada žmogus turi savo gyvenimą(darbus, siekius, tikslus, svajones), neatsitveria aklaviete – praraja jiems išėjus ir užaugus. Daugelis praranda gyvenimo tikslą ir pagalvoji, kam ta kančia išvis reikalinga? Pradėdama tai suprasti, bando ištrūkti iš metų metais savo rankomis austo voratinklio, bet tai retai pavyksta, nes tai per daug įaugę į kraują. Bando meilužį susirasti, bet dažnai vėl nesėkmingai, nes metai nebe tie, o ir vyrų vyresnių kaip ir nebėr. Ką noriu tuo pasakyti? Nesimoko žmogus būti laisvu, nesuvaržytu, įsileisdamas ir pretenduodamas į menkiausią sutuoktinio(-ės) sielos ir intymių ketinimų kertelę, bando jį keisti, o dažniau suvaržyti – čia ir yra vienatvės pradžia: laisvesnės nutraukia pančius ir pabėga, bet bendro gyvenimo metais įvykusi difuzija dažnai ją arba jį priverčia grįžti atgal. Rusų patarlė sako: „Muž i žena - odna satana“. Vienatvė dviese yra pragaras. Svetimavimas, girtuokliavimas – taip pat vienatvės atšaka; patikėkit, vaikas augdamas tokioje šeimoje neišmoks būti laimingu taip pat. Yra apie ką pamąstyti, tam ir duotas protas, pagaliau – sąmonė, dvasių pasaulis. Būti laimingam ir netapti vienišam yra menas, o mylėti – talentas. Žmonės net mylėdami sugeba sužlugdyti meilę, o paskui gailisi visą gyvenimą arba kaltina kitus, nes meilė yra dovana, ji ne visiems skirta, jos nenusipirksi ir neišgalvosi, be meilės gyvenimas ilgas ir nuobodus, pilnas nuopuolių, tad linkiu visiems, kurie nori tapti laimingais gerai įsiklausyti ne tik į savo pačių širdies ritmą, bet ir į pasaulio ir ten paieškoti atsakymų. Nepasimesti tarp lovelasų, Alfonsų, asilų arba pamišėlių. Kiekvienas turi šansą būti laimingu, bet dažnai juo nepasinaudoja arba tiesiog atmeta per kvailumą – „Saugotą ir Dievas saugo“. Reikia išmokti atsisakyti smegenų užkietėjimo, vėliau sukeliančio trydą ir neapykanta kitokiam žmogui. Ne vienam norėčiau pasakyti, kas tu toks, kad turi teisę teisti arba smerkti kitus? Jeigu moteris neturi roto, tai tavo protas, toli gražu, ne viršutinėje galvoje, jei drįsti viešai tyčiotis iš moterų. Ne visi vyrai asilai. Nors, kita vertus, jei vyras nesugeba daryti karjeros, nemoka kurti verslo, tai irgi panašus į visišką mulkį, nevertą mūsų dėmesio ir meilės. Tokio žmogaus net asilu negali pavadinti. Prie kokių gyvūnus tokius vyrus galima priskirti? Turbūt prie naujos rūšies beuodegių mulkių. Tokių protas be stogo, be balkių, kurie jį laiko. Tiesiog iš jų didelio proto ima ir subyra. Su tokiu stogu ir belieka eiti plėšikauti, puldinėti moteris ir senutes – atiminėti paskutinį varganą lituką, nes tam proto daug nereikia. Su kočėlu mosuoti tai išvis galima ir be galvos. Ji reikalinga tik tiek, kad lietaus neprilytų. Kodėl lietuviai - „tikri lietuviai“? Pykstame ant kitų, kad jiems geriau sekasi. Kitame matome tiktai, kas blogiausia ir nepasižiūrime į save. O tokiems kaip Borgia reiktų duoti neetatinio „rašytojo“, neetatinio pamišelio vietą.
