Kur slepiasi tikintys vyrai?

Lietuviškus miškus, bet kuriuos.
Ot kur nenuovokumas

Bet, kodėl manoma jog jei vaikšto žmogus į bažnyčią tai ir puoselėja tas krikščioniškas vertybes. Gal čia sutapimas, gal čia tinka tik vyresnėms moterėlėms, bet žinau tris netoliese gyvenančias pensininkes kurios yra uolios bažnyčios lankytojos, bet krikščioniškomis vertybėmis nelinkusios vadovautis. Yra toks posakis : kryžius rankoi, bet velnias širdį. Tai puikiai apibūdina tas pensininkes. Nesiplėsiu gal labai su pavyzdžiais, bet ypač vieną tai tik gyvate galėčiau vadinti, neapsiverčia liežuvis žmogum vadinti. Aš net prisibijočiau pažinties su moterimi kuri būtų uoli katalikė. Palaikau aš tas krikščioniškas vertybes. Pats mažas budamas lankiau dažnai bažnyčią. Dabar tik per šventes nueinu. Kas nori dorai gyventi tas ir gyvena. Nereikėtų nurašinėti žmonių kurie yra netikintys ar nelankantys bažnyčios. Bendrauji su žmogum ir matai kas jis per paukštis ir kokias vertybes puoselėja. Pagalvojes ir daugiau prisimenu žmonių, kurie yra uolūs katalikai, bet kartais taip nežmoniškai pasielgia. Sakyčiau jog pažystu daugiau gerų žmonių, kurie neina į bažnyčia... Nevarau aš ant bažnyčios, manau čia tų uolių katalikų problema. Gal jie tik dėl akių apsimeta gerais žmonėmis, ar nori tokiais būti, bet nesigauna, na nesuprantu..

Slepiasi po kopūsto lapais.

Sutikau ir aš visokių tikinčiųjų ir visokių netikinčiųjų . Manau problema tame , kad sovietmečio laikais bažnyčia mūsuose dvasiškai skurdo . Dvasininkai buvo ko ne už įstatymo ribų, stigo paramos, palaikymo .O jie juk irgi žmonės ... Tad skurdo ir tikinčiųjų dvasia . Tik neseniai vėl pradėjau dometis krikšcionybe . Pokyčiai per dvidešimtmetį mane labai nustebino . Sutikau labai išsilavinusių ir gilių žmonių aktyvių ir praktikuojančių katalikų tarpe . Tiesa , kol kas reikia turėti daug drąsos , kad prisipažinti nuoširdžiai tikinčiu . Todėl naujos kartos katalikai pasižymi ryžtu, drąsa ir pasitikėjimu savimi . Tas ypač būdinga jauniems katalikams vyrams . Tad suprantu merginą , kuriai tokio reikia . Kad jų daugiau tokių ...

tegul tiki ir slepiasi toliau

o aš nesutinku, tiesą pasakius nei vieno tikinčio pažįstamo nėra. Dauguma krikščioniškų judėjimų (Lietuvoje) yra paprasčiausios sektos, kartais net pavojingos, bažnyčios chore - nedalyvauju, jaunimo būreliai dažniausiai pasižymintys šūkaliojimais gatvėse, grojimais gitaromis, ir šeip išaukiančiu elgesiu - ne man, piligrimų kelionėms už lietuvos ribų (kas būtų labai įdomu ir kur, kaip manau iki šiol - didžiausios galimybės ne tik rasti artimą žmogų, bet ir bendraminčių, draugų, kalbančių "ta pačia kalba") galimybių neturiu, internete neradau nei vieno panašaus pobūdžio forumo.. Arba man tiesiog nesiseka atsidurti tinkamoje vietoje, arba gal iš tikrųjų rimtų, dvasingų (ne fanatikų), drąsių žmonių tiek maža, kad jie paprasčiausiai nesusitinka.

Netiesa. Susitinka.

Nebent tada, kai nustoja mintinai kalti Bibliją. Bet nutaikyk tą laiką, kad nori - nelengva!

Tipo turejo buti juokinga?
Neuzsiimk niekais speliodamas. Jamk bambali, o i kita ranka tv pulteli.

Besąlygiškai pritariu, nepaisant to, kad esu priėmęs tiek krikšto, eucharistijos tiek sutvirtinimo sakramentus, save laikau abejojančiu, nei tikinčiu. Man nereikia kažkokių tarpininkų žemėje, kurie aiškintų kaip elgtis, jeigu Jis viską mato ir viską girdi, žino kodėl vienaip ar kitaip elgiamės ir mato kada atgailaujame nuoširdžiai ir visiškai jokio skirtumo, kur tai darome. Niekada nepamiršiu žodžių, kuriuos man pasakė Tėvas Stanislovas – „Nuodėmė yra tavo našta ir atsakomybė, tu neprivalai jos išpirkti nei prieš mane, nei prieš bažnyčią, o prieš Dievą ir save patį. Vien tai, kad pripažįsti klydęs ir tave tai jaudina, yra kelio į atgailą ir atleidimą pradžia.“ Tai ko jis mane išmokė (pabrėžiu išmokė, o ne įteigė) ir ne vien apie religiją, man pakaks iki gyvenimo pabaigos.