Kaip mandagiai pasakyti, kad nepatinka

Visiškai pritariu kiesiux. Iš tikrųjų, daug kalbų apie tai kad vyrai nesupranta moterų, tačiau kiek jos pačios investuoja į tai kad jie jas suprastų? Pats esu susidūręs n kartų su tokia dilema. Gal reiktų jau pagaliau suprasti kad kiekvienas esame skirtingi o ypač vyrai ir moterys, nors abu esa žmonės tačiau skirtingi. Žiūriu žmonės juo toliau tuo labiau daros uždari,atgrasesni, reiklesni ir visokie -ni, tik ne geresni, nuoširdesni, atlaidesni ir t.t ir pan. Moterys vis labiau reikalauja kad jas suprastų, vyrai nori ramybės ir švelnumo, kompromiso nerasta ir galų gale be didelių visa tai suvokti pastangų gaunasi...nieko gero.
Jei žmogus nepatinka, tai nebūtina to rėžt į akis, jei to nemato, bet jam rūpi nuomonė-jis paklaus o jūs jam atsakysite kaip yra. Nenusisukite nuo jo(jos) bendraukite,bet tikrai geriau netylėkite ir duokite žinoti kad jis(ji)jums kaip partneris nepatinka. Dingti iš akių,neatrašyt ar kitaip ignoruoti visiškai netinka. Kuo daugiau atvirumo ir nuoširdumo į bendravimą įdėsite tuo bus geriau, nes manau nuo atšiaurumo kiekvienas iš mūsų daromės patys šaltesni, uždaresni, nuvertinam save, nebepasitikim savo žavesiu ir pan.
jomajo, gyvenkim draugiškai;)

Kas įdomiaussia, kad dažnai atsiveri tik po antro ar trečio pasimatymo. Pirmasis yra labiau sukaustytas, labiau oficialus. Kartais verta pabandyti dar susitikti, gali pažvelgti į žmogų visai kitaip.
O jei jau niekaip, tikrai gražu bent sms parašyti, kad buvo malonu pabendrauti, sėkmės tolimesniame gyvenime ir t.t.

As irgi pagalvociau, kad mane laiko beviltiska, todel bando paguosti...

Geriausia tiesiai šviesiai pasakyti, kaip yra. Kam kažką delsti ir vilkinti bereikalingai laiką

Aišku, geriausia pasakyti tiesiai šviesiai. Bet ne visi tai sugeba... Man pačiai tai padaryti, ypač mažai pažįstamam žmogui- labai sudėtinga. Kai tave bando merginti senas pažįstamas ar šiaip ne pirmą/antrą kartą matomas žmogus, paaiškinti kur kas paprasčiau- žinai, kaip prieiti, kaip pasakyti. O žmogui, kurį matei vos kelis kartus... Jei jis tau nepatinka visiškai, tai dar dar, bet jei kaip žmogus jis tikrai fainas... Iš čia ir gaunasi dviprasmybės- bendrauji su juo laisvai, smagiai, bet tik kaip su draugu. O jis galvoja, kad patinka, kad kažkas gali būti...
Et, nefainas reikalas bet kokiu atveju. Būtų gerai, kad kas išmokytų pasakyti tokius dalykus neskaudinant kito ir nelipant per save

O aš nesuprantu tokių bailių žmonių kurie dingsta nieko nepranešdami ar suka bruka, kad tipo pats turi susiprasti, jog esi nepageidaujamas. Taip tik įskaudintas, susierzines lieki ir išlieka nedidelis pyktis už tuos išsidirbinejimus. Argi sunku pasakyti, jog zmogus yra fainas ir geras , bet į jį žiurima tik kaip į draugą. Todel nenorint suteikti bereikalingų vilčių pasiūloma nebebendrauti. Ar bendrauti retai, cia jau pagal kiekvieno norus. Ir jokių pykčių neliks. Šiuom atžvilgiu tik vieną merginą gerbiu, kuri tiesiai šviesiai man pasake kaip yra ir išlikome draugais. Dar šiek tiek ir po to susirašydavom ar pažaisdavom baulingą.

Pasakyti visada sunku.
Bet iš patirties žinau, kad geriau pasakyti iš karto. Nes antraip paskui užklimpsti į tokį liūną, kad dar sunkiau pasakyti ir graužia sąžinė, kad lyg suteikei tam žmogui bereikalingų vilčių.
Todėl laikausi nuostatos, kad sukaupi visą drąsą ir pasakai.
Būdavo, kad nepatikėdavo ir sakydavo - aš galiu palaukti, gal persigalvosi.
O bent su keliais likome draugais, bendraudavome, susirašinėdavome, pasipasakodavome, kaip toliau abiems sekasi. Ir tai tęsėsi ne vienerius metus.

Aš pasidalinsiu savo patirtimi.Ne visada galima sakyti tiesiai - šviesiai.Aš taip padariau vieną kartą ir pasirodo labai įskaudinau vieną merginąVėliau dėlto labai gailėjausi. Man pvz. geriau ,kad mergina nieko nesakytų, nes ir taip aišku būna iš visko.O jeigu dvejoji,tai labai paprasta patikrinti, dar kartą nurašai laišką ir jei neatsako praėjus tam tikram laikui,tai viskas aišku.Mes abudu patikome vienas kitam,bet aš pasikarščiavau,nes ji delsė su manimi susitikti,tai aš jai pasakiau,kad,jei aš nereikalingas,tai ir tegul būna su kitais,o manęs dėl jos jau nėra.Tik vėliau sužinojau,kad ji dėlto labai išgyveno,ypač dėl mano grubaus atstūmimo.Bet,aišku,jeigu nebūtų užsiplieskę tarp mūsų jausmai,tai niekas nbūtų išgyvenęs ,bet vistiek bet kokiu atveju nemalonu:nei vyrui,nei moteriai.Mano nuomone,geriau nesakyti,tyla viską pasako už save.Nes galima labai labai sužeisti.

Kiekvienas skirtingai reaguoja į tylą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pirmą kartą tyla mane "išmetė iš vėžių", nes stojo po nuostabiai šiltų laiškų ir greito bei labai malonaus pasimatymo. Taip sunku buvo patikėti, kad žmogus viską suvaidino, kai net namo važiavo lėtai,o kai paklausiau, kodėl, pasakė, kad nori prailginti laiką kartu.

Paskui pamažu pripratau. Dabar puikiai suprantu žodžius "susiskambinsim"reikšmę, puikiai žinau, kad tai reiškia viso gero.
Ir, ko gero taip pripratau, kad į pasimatymus dabar einu labai retai, o jei einu, visada nusiteikiu, kad jis bus pirmas ir paskutinis.
Norėjau tik pasakyti, kad kol pasimatymų patirtis buvo maža, ta tyla veikdavo labai nemaloniai. Išmintis atėjo paskui. O gal cinizmas.

sunku tai pasakyti....,bet visgi manau,butu sazininga,nes pati megstu atviruma. o kiek teko susipazint,na,pirmo pasimatymo metu,buna,kad atrodo,nelabai man tas zmogus.....,jei dar susitinkam antra karta,jau labiau patinka