Narcisizmas – gyvenimo pilnatvė?

"Taip pat meilė, kada žmogui pradeda reikėti kažko artimo bei suveikia giminės pratęsimo instinktas, yra savotiško egoizmo atmaina. Jau nekalbant apie lytinius santykius, kada vienas partneris pasitenkina pasinaudodamas kito partnerio meile ar aistra"
Toliau nebeskaiciau. Noretum, kad tavimi naudotusi?
Kazkur buvau ikeles dali straipsnio apie branda ir seksa.
Tiek kiek prisimenu isvada, tai uzstrige vaikysteje tie kurie naudojasi kitu zmogumi savo poreikiams tenkinti.
Mylintis geidzia artumo vienas kitam, o seksas savaimis. Mylintys kitam siekia malones save pamirsdami.
Kai As svarbiausias tai tas pats narcizas.

Pazines kito Tu pazinsi savaji As.
Mylek savo artima kaip save pati.
Pirmasis yra artimas, o paskui As.
Sitas man labiau prie sirdies.

"Noretum, kad tavimi naudotusi?"
Atsakysiu - ilgai nesinaudotų, manau užtektų sveikos nuovokos tai suprasti, gal būt ne iš karto.

Nereikia bijoti įvardyti tikruoju vardu pirmojo Blogio kurstytojo: piktojo.
Jo naudota ir dabar tebenaudojama taktika yra nepasirodyti pačiam, kad Blogis, kurį jis
įteiginėja nuo pat pradžių, plistu iš paties žmogaus, iš žmogiškų sistemų ir tarpusavio santykių tarp socialinių klasių, tarp tautų...
kad nuodėmė taptų vis labiau struktūrinė ir vis mažiau leistųsi indefikuojama kaip asmeninė nuodėmė; o tai reikia, kad žmogus pasijustų tartum išlaisvintas iš nuodėmės ir tuo pat metu prarastų savo paties gilumą.
Jonas Paulius II

Tasai nuopuolis yra Dievo atmetimas ir iš to kylanti pasmerkimo būsena. Tai yra laisvas pasirinkimas tų sukurtųjų dvasių, kurios radikaliai ir neatšaukiamai atmetė Dievą bei jo Karalystę, uzupuoja jo aukščiausias teises ir siekia apversti išgelbėjimo planą ir netgi visos karūnijos sąrangą.
Tai atspindi gundymo žodžiuose mūsų pirmiesiems tėvams:"Jūs būsite kaip Dievas" arba "kaip dievai"
Šitaip piktoji dvasia mėgina perkelti į žmogų konkuravimo, nepaklusnumo ir pasipriešinimo Dievui laikyseną, kuri tapo beveik visos jos egzistencijos tikslu.
Rene Laurentin
Demonas-mitas ar tikrovė?

Ar iš tikrųjų Tikėjimas, Meilė, Viltis šiandien tėra tušti žodžiai, tik iš įpročio rašomi didžiosiomis raidė­mis? Nejau vis daugėja tokių, kurie niekuo nebetiki, myli tik save ir šaiposi sakydami, kad viltis – kvailių motina?
[url:9yu9a0ul]http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/kas-yra-musu-sielos-duona.d?id=53040641[/url:9yu9a0ul]

Tikėjimas, Viltis ir Meilė išgelbės pasaulį

Kaip man skamba šita daina

[url:2ghjj4fx]http://www.youtube.com/watch?v=4BAKb2p450Q[/url:2ghjj4fx]

Bet ar jūs nemanot, kad būtent atsidavimas kažkieno valiai irgi yra kraštutinumas. Ar žmogaus suvokimo pasikeitimas, kad daryti turiu aš pats, nes niekas to už mane nepadarys, nebuvo lemiamas faktorius paskatinęs žmonijos progresą daugelyje sričių (na gerai kitose ir degradaciją). Ar nuomonės pasikeitimas elementariuose žemiškuose dalykuose nuo ligos/epidemijos yra Dievo rykštė ir tik vertieji ją išgyvens – iki tai yra problema ir ją reikia spręsti, ieškoti gydymo būdų yra blogas dalykas. Kiek gali mylėti aplinkinius, jeigu visą meilę atiduodi „absoliutui“. Ar tas atotrūkis nuo žemiškojo gyvenimo nėra faktorius lemiantis panieką, neapykantą ir pyktį kitiems – skirtingiems, kitaip besielgiantiems.
Jeigu taip jau neigiame meilę sau, pasižvalgykime dogmose „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ vadinasi tarp meilės sau ir aplinkiniams turėtų būti lygybės ženklas, be meilės sau – meilė kitiems negalima.

Geras straipsnis,pati taip maniau kažkada, bet laikas ir patirtis pakoregavo. Maslowo piramide esu linkusi tikėti, nes kol kas nesu sutikusi žmogaus, kurio esminiai fiziniai poreikiai nebūtų patenkinti, o jis būtų skleidęs visiems tikėjimą, meilę, viltį. Franklio aprašytas išgyvenimas koncentracijos stovykloje nelabai tinkamas pavyzdys, nes ten žmogus pastatomas į kraštutines ekstremalias sąlygas, kuomet gali įsijungti vidinis mechanizmas, padedantis išsilaikyti. Žmogus bent pasąmoningai žino, kad tokiose sąlygose jis ilgai neištvers: bus arba mirtis arba išsigelbėjimas. Todėl pradeda siekti išsigelbėti, nes turi stiprų savisaugos instinktą (nekalbu apie palūžusius ir pasidavusius likimui stovykloje). Jei imtume mūsų šiandieninę-kasdieninę situaciją, matome kad šviesos tunelio gale nėra ir greičiausia nebus: žmonės skursta vis daugiau, o kadangi kitų mažai išsivysčiusių šalių patirtis rodo, kad gali būti ir blogiau ir taip metų metais, žmogus netenka prasmės kovoti už išlikimą- jis žino kad išliks, elgetiškom sąlygom, bet išliks, daugelis išlieka, nors ir didžiuliame skurde. Savisaugos instinktas snaudžia, kol negeręsia tiesioginis pavojus žmogaus egzistencijai. Šviesos irgi nesimato priekyje, tad nėra iš kur imtis šiai Trejybei, galinčiai pakeisti pasaulį, ir Maslow čia teisus. Franklis irgi teisus, tik savo kontekste. Mes deja ar laimei gyvename Maslowo kontekste.

Sutinku visiškai. Pridursiu tiek,kad jei žmoguje nė kiek nebūtų egoizmo, jis vargu ar išgyventų.

Prisiminiau vieną pasakojimą skaitydamas Jus.
Kartą su tėvu lankėsi turtingas vaikis.
Tasai vaikis užkalbino vietinį dvasininką.
Ar galėčiau Jums padovanoti drabužius?!
Jei man padovanotumėte, tai turėtumėte padaryti šimtams tūkstančiu tokiems kaip aš.

"Anot A. Maslou, kol alkio, miego, saugumo, sekso, t. y. žemesnieji, poreikiai nepatenkinti, aukštesniesiems, t. y. dvasiniams, teks palūkėti."
Taip Svetlana, todėl ir užsisuka žmonės kaip voverės rate, besivaikydami šlamančiųjų. Vieni savo norų tenkinti, kiti tokių kaip kaimyno. Vieni pasiekia savo norų, kiti niekada. Vieni pagal savo jėgas, kiti pagal primestas.
Pirmieji prabunda,(daktare kas man yra?) antrieji užmiega.
Kam kurti piramides ant pamato kuria per vieną naktį sugriausi?!

Aš pasiliksiu prie Jungo.