Jo nuotaikų šuoliai darosi nepakeliami

Turbut neretai pajuntame mylimojo nuotaikų kaitą. Galbūt tai apsipratimo, pažinojimo klausimas, bet ką daryti, jei tai tampa nebepakeliama, skausminga? Esu dar jauna studentė, jis porą metų už mane vyresnis. Poroje esame jau 3-4-tus metus. Prieš metus atsikrausteme gyventi į jo butą, nuo tada ir prasidėjo manęs žeminimas. Kone kasdien yra primenama, kad butas yra jo. Dabar, pasirodo, aš jau ir įkyri prielipa. Kuomet susiruošiau iš čia išsineždinti ir susikroviau mantą, pasirodo, aš kvailelė, nesupratau jo jumoro. Sakosi kalbąs nesąmones, o aš viską rimtai imu į širdį. Baigiu išeit iš proto. Vieną dieną dieną apie vestuves, kitą apie tai, kaip aš jam nusibodau... Ar apskritai mylintis žmogus gali šitaip elgtis?

i duda jam. ir viso gero.

na, nežinia kaip jis elgiasi, čia tik jūsų versija..., bet jei jau blogai jaučiatės, tai eikit ten, kur bus geriau...

Jaustis esant nelygiateisiuose santykiuose - nieko gero.
Jums reikia tarpusavyje išsiaiškinti visas pretenzijas vienas kitam.
Gal ir į psichologą kreiptis. Mokytis apsispręsti stabiliam abipusiškai pagarbiam bendravimui.
Nes gali būti šiaip nesusikalbėjimas, o gali būt ir psichinių sutrikimų pradžia. Jei žmogus neužsiima ugdymusi -- savo savo minčių, žodžių, emocijų, - tai anksčiau ar vėliau pats ima vergauti šiems dalykams, kenčia ir jis, ir jo artimieji. O į senatvę blogi bruožai, jei leidi jiems vešėti, tik stiprėja, gresia virsti manijomis.

Patarkite savo brangiausiam ishsitirti sveikatos stovi, gal tai kokiu fiziologiniu sutrikimu pradzia, gal depresija, o gal ir psichine liga.

Aiste, tokiais atvejais kaip jūsų, mane stebina begalinė moterų kantrybė, atlaidumas, atsidavimas kitam žmogui visiškai pamirštant save ir savo jausmus.
Jeigu ne po pirmo tokio "nuotaikos šuolio", tai po antro nebematyčiau jokios perpsektyvos su tuo žmogum. Susikraučiau daiktus ir čiuožčiau, kol neišprotėjau kartu su juo.

Na, Violetine, Jūs negailestinga. Nereik savęs pamiršti. Bet. Ir savo pačios labui prieš išsiskiriant juk verta bandyti normalizuoti santykius, kalbėtis, aiškintis... Galbūt ieškotis kito būsto, kurio nei vienas savintis negalėtų. Įsitikinti, kad nėra šansų pagerėjimui. Juk nei vienas žmogus nėra absoliutus blogis - turi ir gerų savybių. Tobulų angelų taip pat nėra. Mylintys žmonės ugdo vienas kitą visą gyvenimą. Kas būtų, jei visi mėtytų savo partnerius pirmai krizei ištikus. Jei myli žmogų ir tiki jo galimybe keistis, iš tiesų gali daug ir ilgai ištverti. Kol viltis nežlugs. Ar kol neįsitikinsi, kad tikrai kenki sau.

stebina begaline kantrybe ? juk to siais laikais labiausiai truksta, tai svarbu norint sukurti tvirta santykiu pamata, taciau yra kitas klausimas jeigu zmogus nenori aiskintis savo elgssenos priezasciu, keistis, suprasti savo partnerio ir pan. anksciau ar veliau tenka skirtis, juk snatykiuose svarbiausia abipusis supratimas ir atvirumas.... p.s. kaip vaikinas galiu pridurti jog labai keisti pas ji juokai taip greiciausiai isreiskiamas noras nebuti vienam, bet nieko daugiau- nebuk isnaudojama! sekmes!

butent, turiu tokia patirti su drauge. nervinaus, kalbejau, apeliavau- nepadeda. nusispjoviau ir dzin. arba priimi toki zmogu tokiu, koks js yra ir nesiitengiame peraukleti- kas neimanoma, arba susirenki savo zislus ir eini is ten. sitoks elgesys parodo, kad yra psich sutrikimu. tai hormonu veiklos trikdziai ar pan. pagalvok ar tai toleruosi, ar jau tai nebepakeliama.

Miela Aiste,
Verčiau turėkit savigarbos ir paskubėkit išsikelti į kitą butą - pas draugę, ar atskirą kambarį išsinuomoti, žodžiu bet kur, kol dar tai netapo paranoja. Šitaip iš mylimosios besišaipantis žmogus dar po keleto mėnesių ir ranką užlauš, ir muštis, ir kitaip žeminti pradės. Tai ne vyras, o menkysta - atsiprašau, bet labai panašu į tiesą, jei taip iš tiesų elgiasi...

Jei esat per jauna, galit neklausyti patarimų, o paskui verksit krokodilo ašaromis, bet bus post factum...
Rinktis jums.