Kaip išgyvenate vienatvę?

Kaip Jūs išgyvenate vienatvę? Ar Jums sunku, kai neturite antrosios pusės? Kas padeda neprarasti vilties po eilinio nepavykusio pasimatymo?

Man vienatvė tapo labai sunki. Anksčiau turėjau daug artimų draugių, tai kaip ir nejaučiau jos, bet dabar visos susirado vaikinus ir beveik visą laiką skiria jiems. O aš likau viena. Mane tai tiesiog varo iš proto, nerandu sau vietos. Užsiimu visokia veikla, kad tik apie tai negalvočiau: lankau šokius, sportuoju, vaikštau į kinus ir teatrus. Bet viskas tik bėgimas nuo tuštumos jausmo... Kartais mane apima neviltis, kad visą gyvenimą būsiu vieniša...

Aš į vienatvę žiūriu, kaip į gyvenimo tarpsnį su savais pliusais ir minusais. Ir kadangi stengiuosi labiau pastebėti pliusus nei minusus, tai negaliu pasakyti, kad labai sunku be antrosios pusės :)d

Na, cia kaip kam. Jei zmogus gan uzdaras ir mazai bendraujantis, tai vienatve jam netrukdo. Arba jis tiesiog prie jos yra iprates(kaip as). Jau geriau vienam, nei su bet kuo...

Až buvau (ir esu) vienišė, vienai man visada būdavo geriau nei tarp žmonių, kažkaip žmonės visada mane vargindavo. Atrodė, vis tiek iš jų negausiu to, ko man reikia. Ir dabar retai kada mėgstu būti draugijose, tik retkarčiais. Bet paskutiniu metu man labai skaudu, kad nėra to vieno žmogaus šalia, su kuriuo ryšys būtų labai intensyvus, kuriam būtų galima sakyti viską, ką galvoju, kuris man padėtų atskleisti tokias mano puses, kurių aš viena niekada neatskleisiu, ir kuriam to paties reikėtų iš manęs. Ir mane ima siaubas, kad to žmogaus aš galiu nebesutikti, nes nebesu jauniklė. Būtų labai gaila, jei tikrai nesutikčiau...

Kaip tu tikesi kazka surast, jei net tavo anketa cia nera sutvarkyta..patingejai parasyt apie save, nuotrauka ideti.. aisku verkti lengviausia, veikti reikia, jei nori permainu gyvenime.. ar tu nori, kad tave kazkas paguostu?

pazystamas jausmas, ir kuo daugiau metuku tuo didesnis siaubas apima, kad gali likti vienas. Bet tikrai nemanau, kad is tos vienatves baimes reiketu gyventi su bet kuo. Kiek is praktikos matau, pasidariau sau isvada, kad tikroji antroji puse turi buti duota is auksciau su visais teigiamais ir neigiamais dalykais, tam kad kazko ismoktum, pats keistumeis. O vienatve prasideda nuo musu gimimo iki pat mirties ;), tiesiog reikia savo gyvenimo centra tureti savyje, o ne kituose zmonese.

Steigiam vienišių klubą!

Aš jau apie metai neturiu savo pusės.Iš pradžių buvo labai gera..,gal kiek pablogėjo finansinė padėtis, bet visumoj jaučiaus nevaržoma, laisva..Bet atsiranda kartais toks jausmas.., kad trūksta šalia žmogaus, jo rūpinimosi tavim..Vyrų dėmesio tikrai netrūksta, bet neatsiranda Tas, kurį norėčiau įsileisti į savo gyvenimą..gal mano reikalavimai per dideli..Aš tos nuomonės, kad geriau likti vienai, nei su bet kuo..Aš asmeniškai, nemanau, kad šitam saite didesnė galimybė sutikti savo antrą pusę nei kokiam viešajam tualete..Buvau užsiregistravus čia- bet vyrai, ne Vyrai.., bent man.., nors prieš keletą metų suradau čia Žmogiuką sau..Kažkaip visi atrodė kitokie, daug nuoširdesni..

jei moteriai virs trisdesint,sansai beveik lygus nuliui.Ypac jei esi uzdara,kaip ir as.dar plius vaikas neigalus.Stai taip 7 meteliai ir praleke depresijoje.Tiesa sakant, ir DP nelabai tikiuosi kad pades.

cia nera sansu ka nors susirasti,neaisku su kokia paskata dauguma registruojasi.''Susirask berna''-atseit nueik kaip i parduotuve,ir nusipirk,ar gatveje kabink,klapsek kiekvienam blakstienomis.Vyrus pacios moterys islepino,padare viespaciais,tai dabar,brangiosios,ir sliauziokime ant keliu paskui juos.