Psichologai - ar jais pasitikite?

Aš beveik metus lankiausi pas psichoterapeutę. 45 min seansas kainuodavo 40 Lt. Sunku pasakyti, kiek man padėjo psichoterapija, bet gyvenimas pasikeitė į gerą pusę :)

Labai svarbu psichoterapeuto asmenybe, ar tiki juo, ar jis pats gyvena taip kaip kalba, ar gera energija yra jo, koks kontaktas uzsimezga, nes be to zmogiskojo rysio nieks nevyksta. Manau, bandyk, siaip patyrimas bus, Kainos labai svyruoja nuo 50 iki 200 litu priklausomai nuo specialisto kompetencijos kvalifikacjos ir centro kur jis dirba. Siulau pagal rekomendacijas eit, kam jau padejo.

As irgi metus ir tiek pat mokejau. Psichoterapija man padejo atrasti savo problemu saknis, daug geriau pazinau save. Deja, kol kas tas zinojimas dar nepadejo rasti kelio kaip keistis. Bet metai psichoterapijos nera labai ilgai, manau dar metus padirbejus bus ir rezultatas geresnis.

Kelis kartus buvau pas psichologę poliklinikoje nemokamai. Buvo sunkus laikotarpis, todėl išsipasokojusi jai ir išsiverkusi pasijaučiau geriau. Bet nemanau, kad buvo didelis skirtumas ar jai pasakoti, ar kokiai draugei ant peties išsiverkti. Svarbu, kad atsirado, kas išklauso ir padrąsina, kad ne viskas taip blogai ;)

Jei psichologei išsipasakoti tas pats kas draugei, ką tuomet psichologai mokosi universitetuose?

Dėsnis: Okupacijos metais psichologų nebuvo, savižudžių kiekis buvo minimalus. Didėjant psichologų kiekiui, savižudžių kiekis auga geometrine progresija. O iš kitos pusės, visgi mokslas. Kažko jie mokosi penkis metus. Ir kai žmogui sunku, ir nėra kur dėtis, tai nors yra pas ką kreiptis su tikėjimu, kad padės. O tikėjimas kaip žinia daro stebuklus.

Aš visada kapstausi pati ir išsikapstau. Man labiausiai padeda:
1. artimas žmogus,
2. kuo didesnis užimtumas, t.y.mėgiama veikla, kurį verčia kūną dirbti, tada galva kažkaip atsijungia, nes vienu kartu abu negali veikti,
3. gera literatūra.
O šiaip visada išsianalizuoju priežastis, dėl ko taip atsitiko, tada pažliumbiu ir nuo kitos dienos susidarau veiksmų planą, kad ištaisyti tai, kas negera. Ir jo laikausi, kol pasiekiu, kas užsibrėžta. Išsikapstau visada ir iš savo klaidų stengiuosi pasimokyti, kad jų nekartoti.

Matosi, kad nesi susidūrus su psichologija ;)
Psichologai neišspręs už tave problemų ir neduos atsakymų, kaip elgtis. Tiesiog jie gali padėti geriau pažinti save, suvokti savo bėdų priežastis.

Taip gražiai parašyta :) Kaip iš vadovėlio :) Negi iš tiesų viskas taip paprasta? Visi turim silpnybių, kurios nedingsta tiesiog nusprendus jų nekartoti...

Depresijų niekada neturėjau. Čia būdavo kapstymaisi iš bėdų, sunkumų ir pan. Bet kad kiekvieną kartą praeini tas pačias stadijas - liūdesio, paverkimo, supykimo ir pasiryžimo padaryti, galop paties veikimo - tai faktas. Ir jei pavyksta kartą, kitą, tada jau tiki savim,kad visada pavyks. O savim reikia visada tikėti. Ir nereikia savęs gailėti.
P.S. Su psichologais nesu susidūrusi, bet psichologinės literatūros esu skaičiusi.