Taupymo laikai

Atejo taupymo laikai. Kaip mokote vaikus taupyti? Kaip graziai paaiskinti vaikui, kad anksciau galejom sau leisti daugiau, o dabar reikes pasispausti?

Vaikus nuolat reikia mokyti riboti savo poreikius, o ne svaistytis besaiko. Krize cia nei prie ko.

nereik lepint ir nereikes aiskint kad nera uz ka nupirkt

Na tikrai. Kai buvau vaikas, man niekad nė mintis nekilo tėvams pretenzijas reikšti, kad jie ko nors nenuperka, nors, kaip ir visi vaikai, norėjau ir to, ir kitko.
Manau, gerai tėvai auklėjo. Vaikas yra tėvų išlaikytinis, tegu džiaugias ką gavęs, o jei nepatenkintas - te pats užsidirba.

Vai vai kokie mes čia visi pedagogai, savo, tikriausiai, po penkis užsiauginote, kad taip išmanote?

Tiesiog reiketu atrasti naujas paslaugas ar prekes (pakaitalus) i papiskinti vaikui, kad sita masinyte irgi labai gera (nors ir pigesne). Manau , kad vaikai nereiketu visai aiskinti, kad sitas daiktas yra brangus, o sitas visai ne musu kisenei. Todel reiketu aiskinti taip, nors sita preke ir pigesne, bet turi dar daug daugiau funkciju ir pan....

Taip. Net kai mano vaikas galejo tureti viska, (faktiskai ir turejo viska), net tada kaliau, kad visko tureti negalima ir tycia kai ko nepirkdavau. Tam kad mazas vaikas suprastu.

Paaiškinti vaikui apie taupymo būtinybę reikia atsižvelgiant į jo amžių (nes nuo amžiaus priklauso ir supratimas). Natūraliai, paprastais žodžiais pasakyti, kad štai dabar atsitiko taip, kad turime mažiau pinigėlių ir nebegalime sau leisti daug ko. Pasiūlykite pasvarstyti, ko galima atsisakyti, o kas yra tikrai būtina (jei vaikas vyresnis). Kuo nuoširdesni ir paprastesni, ramesni būsite, tuo geriau. Pavėluotos įžvalgos, kad nereikėjo vaikų lepinti, deja, neveiksmingos - na mylime mes savo atžalėles, tai ir lepinam, jei tik galim. ir lepinsim, kai vėl galėsim. Prisimenu žinomo rusų aktoriaus pasakojimą apie jo skurdžią vaikystę ir įsigytus kompleksus, net perdėtą godumą jo vyresniame gyvenime - dėl to, kad jam vaikystėje trūko net elementarių daiktų. Mačiau ir kitų pavyzdžių, kai vaikystėje išgyventas nepriteklius (žaislų, drabužių, maisto) suaugusiame gyvenime skatino tuos žmones be jokio saiko, vos ne liguistai prisipirkti to, ko jiems kadaise trūko. Matome, kad nėra taip jau gerai susilaikyti nuo savo norų, ypač jei tai dirbtina iš tėvų pusės - galiu pirkti, bet neperku! Aišku, neturiu omeny pirkinių, be kurių galima apsieiti (juos reikia išmokti nustatyti).

Pritariu, kad tycinis nepirkimas gali bloguoju pasibaigti veliau. Pati turiudrauge, kuri dabar nejaucia saiko pirkdama batus, nes mokyklos laikais mama nupirkdavo vienus ir turedav nesiot iki visisko sudevejimo. Ir ne del nepritekliaus - neva auklejimo tikslais. Zmones linke kompensuoti trukumus, todel visame kame dera siekti harmonijos.

Nepirkimas proto ribose turetu buti. As turejau galvoje nepirkima keliu zaislu, kuriu kiekvienas apie pora simtu litu kainuoja.