Man istikimybe tikrai didele vertybe - net nepagalvociau apie neistikimybe tuo metu, kai esu pazadejusi ja vienam; tuo paciu metu ta pati zadeti ar duoti kitam?... Toks neistikimas zmogus vertas tik gailescio, nes nezino ko nori ir ka daro - kaip mazas vaikas. Subrendes asmuo savo poelgius turi vertinti atsakingai ir todel ir esame vadinami suaugusiais, kad panaudotume savo prota supratimui, kas dera, kas - ne. O kad visuomeneje pilna nesubrendeliu - tai jau kitas forumas...
Buti istikimu nera sunku, nes tai viena is nemelavimo formu. Saziningiems tai daryti lengva. Nekyla klausimas, ar buti istikimam - tiesiog gyveni saziningai - mintyse, poelgiuose, darbuose, linkejimuose, net atleidime klystanciam...
Bet ar gyventi su nuolat neistikimu - tai jau asmeninnis klausimas, kuri turime kiekvienas sau uzduoti: ar tave tenkina antrojo padetis?.. Ir kodel taikstaisi su ta kvaila padetimi? Kriterijai - labai svarbus ir nelabai svarbus... Tik jau sakyti, kad aukojiesi del vaiku ar del katalikybeje traktuojamos seimos sventumo - aciu, nereikia, su tokiomis nuolaidomis veliau tiesiog uzspringstama melu ir aiskinimusi, kas geresnis - tas, kuris lakste, ar tas, kuris tyliai tai toleravo ir dejosi auka bei melavo pats sau...
