Griežta sau?

Ar būnate griežta sau? Kokiais atvejais dažniausiai? Dėl išlaidumo? Dėl maisto? Dėl poelgių..?

bunu:) del valgymo, del tingejimo cia kalba apie sporta, reikia save paspausti kita karta,

bunu del tingejimo ..del nesekmiu...del tikslu nevykdymo..

Dėl visko. Kartais man atrodo, kad esu visiška nevykėlė...

O man atrodo, kad aš esu tikra šaunuolė:))) O klysti, kartais būti liūdnu, kartais patingėti, gali ir turi teisę kiekvienas žmogus! Ir man nepatinka kiti - tokie tobuli, tokie neklystantys, tokie skrupulingai besilaikantys visų normų (ir kas jas nustatė???) Aš esu tokia, kokia esu, kai norėsiu, būsiu kitokia, bet svarbiausia - būti savimi, nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum ir mylėti save... Visada! Kartais galima truputį save pabarti, bet mylėti save reikia visada! Ir aišku, reikia siekti to, ką manai esant reikalinga sau... Siekti, o ne dejuoti sau, smerkti save...!
Man regis, tai ateina iš vaikystės. Tada, kai tėvai myli vaikus, tiki jais ir įskiepija tą tikėjimą savimi ir meilę sau, tada ir vaikams gyvenasi geriau.

Griežtumas gali būti žlugdantis, kaltinantis, o gali būti iš tikros meilės - kaip reiklumas. Vienas išmintingas žmogus sakė - pacitavau jį temoje apie meilę - reiklumas tam, ką myli (sau ar kitam), yra būtinas. Va čia dar gyd.A.Alekseičiko mintys apie protingą reiklumą sau, kai ką paryškinau:
[quote:4lgul0gd] [b:4lgul0gd]Mylėti save – tai rūpintis savimi. Rūpintis ir pataikauti yra visiškai skirtingi dalykai[/b:4lgul0gd]. Jei aš rūpinuosi kuo nors, pavyzdžiui, gėle, aš stengsiuosi sudaryti jai kuo geresnes sąlygas. Kad būtų pakankamai – nei per mažai, nei per daug – vandens, saulės šviesos, kad nebūtų piktžolių. Tačiau jei aš esą iš rūpesčio vis liesiu ir liesiu tą gėlę, ji paprasčiausiai supus, o ne suvešės. [b:4lgul0gd]Meilė, kaip rūpestis, neatsiejama nuo tam tikros disciplinos. Jei rūpinuosi savimi, tai turiu siekti, kad augčiau, stiprėčiau, tam reikia kai ko atsisakyti, save apriboti. Šventajame Rašte pasakyta – viskas galima, tačiau ne viskas yra naudinga. Todėl jei myliu save, tai turiu būti sau reiklus. Idant save ugdyčiau.[/b:4lgul0gd] Juk pažiūrėkime, kaip Dievas elgėsi su savo Išrinktąja tauta. Jis ją pats išsirinko ir tikrai mylėjo, tačiau kokių išbandymų jai siuntė. Tikrai ne tam, kad ją sunaikintų ar pakankintų, tačiau norėdamas ją užgrūdinti, sustiprinti.
[b:4lgul0gd]Save mylėti nėra paprasta. Lengviau save kaltinti. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad jų nuolatinė savigrauža ir savęs kaltinimas yra didžiulis altruizmas ir dvasinės brandos išraiška. Anaiptol, joks žygdarbis nekęsti savęs, save kaltinti ir taip bandyti išsisukti nuo atsakomybės už savo gyvenimą, už savo pasirinkimus. Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis[/b:4lgul0gd].[/quote:4lgul0gd]

Zinoma, kad taip. Pirmoj eilej ir reikia nuo saves pradeti. Juk visuomene susideda is zmoniu. O atvejai, manau, - visi be isimties, kad bent siek tiek sizofrenija pasauline pristabdyti, nes demokratija ne visi supranta, o gyvent tai nori ir vaikai. Gal mokslu trukumas ar aiskintoju, ar nenoras

Manau reikia būti ne tik griežtai sau, bet ir REIKLIAI... šiais laikais sunkoka išgyvent nebūnant griežtai, juk reikia susiimti