Ar patinka būti vienumoje ilgą laiką?

Mane aplinkiniai laiko keistuole. Man patinka karts nuo karto dingti is visu akiracio ir uzsidaryti vienumoje. Na sakykim savaite.
Man tai patinka, bet aplinkiniai itarineja, kad as turiu problemu. O as manau, kad ne, nes as taip pailsiu. Bet niekas to nesupranta, ziuri

Ar dar tokiu esama?

man noris pabuti vienai taip pat...nemanau kad cia prolema..zmones tik nori spausti visus i remus...

Jei tau taip gerai, tai kiti turetu gerbti tavo pasirinkima ir nelysti i akis. Taip jiems ir pasakyk.

Jei tas atsiskyrimas vyksta ne tada, kai turėtum būti darbe, tai man atrodo, visiškai normalus ir pateisinamas poreikis pabūt vienai. Bet jei esi dirbanti ir dirbi kolektyve, kurio darbas susijęs su tavo atliktu darbu, tai pradingimas niekam nieko iš anksto nepranešus būtų keistokas ir neatsakingas. Taip pat keistokai jausčiausi, jei savaitei nieko nesakęs dingtų man artimas žmogus, o po savaitės pasakytų - norėjau pabūt vienas.

Nieko cia blogo nera,viskas normalu. Vienas negali nei dienos isbuti vienui vienas,o kitam vienumos reikia kaip oro..

Darbas yra darbas, bet artimieji turetu manau mane labiau suprasti.

Turiu galvoj pranešimą iš anksto artimiesiems, kad nebūtų streso, jog pradingai nežinia kur Jei ramiai paaiškintum jiems, kam tau to reikia ir jei artimieji būtų nusiteikę suprasti, o neužsiciklintų, kad "normaliems žmonėms to nereikia", viskas turėtų baigtis taikiai

[color=#404080:vldzgxdz]Esama tokių.
Bet va, man neaišku: kas tie aplinkiniai arba artimieji?
Jei tėvai, giminės ar draugai/bendradarbiai/pažįstami, tai jie be kita ko yra ir tam, kad įtarinėtų. Aplinkinių spaudimas paprastai patikrina, ar poreikis stiprus - silpną savo spaudimu sunaikina.
Jei artimieji - vyras ir mažamečiai vaikai, tai nenormalu savaitei dingti, man atrodo.
Aš irgi geriausiai pailsiu, kai minimum dviems paroms (nakčiai-dienai-nakčiai) dingstu į visišką (bet aprūpintą minimaliam gyvenimui) vienumą, kur nereikia bendrauti, net žvilgsniu susitikti, nei su vienu žmogumi.
Ir dar geriau pailsiu, jei niekas apskritai nežino, kur esu.
Toje vienumoje lieki be įprastos aplinkos, buities, darbo, pareigų, statuso, santykių, vertinimų, net be kasdienių malonumų... - be nieko, kuo šiaip arba ramstaisi, dangstaisi, arba dejuoji. Lieka plika gyvastis, gali tada pajusti, kaip jai sekasi būti.
Simona, o ką veiki DP svetainėje?
Pvz., aš tai ieškau (ne, greičiau laukiu atsirandant) draugo/vyro, ir tame kontekste vis svarstau, ar iš tikrųjų man jo reikia, jei mėgstu ir vienatvę, ir ar atsiras toks, kuriam tokia moteris tiktų. O noro pabūti vienatvėje nelaikau nenormaliu/keistu. Tai atgaiva.[/color:vldzgxdz]

Artimieji: tevai ir brolis. Vyro ir vaiku neturiu.
O cia parasciauziai ziurineju kaip zmones bendrauja. O pati tikrai nieko neieskau, nes tai ne mano nosiai. ne is graziuju esu, o ir kaip pasakau kuo dirbu (buhaltere), vyrai isgaruoja akimirksniu.

O mes čia visos - išskirtinės gražuolės