Aš neturiu draugių

Aš taip pat neturiu draugų, bet dėl to nei kiek nepergyvenu. Tikriausiai su vyrais man lengviau rasti kalbą ir tiek.

jo nu ir kaip sekasi rast bendra kalba ,teisingai su konkurentėm nėr ko prasidėt

Perskaičiau pasisakymus ir susimasčiau, kaip visdėlto būtu nyku ir tuščia gyventi jei neturėčiau ne vienos draugės. Šio atveju tikrai esu laiminga, nes turiu drauges beveik visiems gyvenimo atvejams, senas su kuriomis lankėme darželį, kartų mokėmes mokykloje, susipažinome studentų būriuose. Ir žinoma naujas, kurios netgi vyresnės už mane, ir gal dar labiau kompleksuotos nei pati esu, bet tai niekada netrukdė bendrauti. Žinoma draugystė įpareigoja skirti laiko išklausyti, paguosti, kantrumo.
O kad jų turėti tereikia tik pačios būti nuoširdesnems, mokėti džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, atvirai šypsotis ir nekreipti demesio į tai ką apie tave šneka. Nes jei kalba apie tave vadinas dar esi gyva. Ir visdėlto nebijoti daryti klaidų,juk dauguma iš jų mokomės

Tikrai taip. kažkodėl daug lengviau kalbą rasti su vaikinais. Jų gali bet ko klausti, jiems nelabai viskas yra tabu. Štai aš turiu tik kelias drauges, su kuriomis labiau bendrauju. tačiau neliečiu tokių temų, kaip intymus gyvenimas.

Temos herojai linkiu save perlaužti ir be jokių kompleksų pažindints, bendrauti su draugėm. Man ir sunku anksčiau buvo, nes kompleksai nuo mokyklos laikų. Tačiau jau jie kaip ir išnykę dėka naujos aplinkos ir naujų žmonių Jei aš kompleksuočiau, tai čia nesėdėčiau ir dar nerašyčiau.

Urgitute, gal tu tiesiog koncervatyvi labai arba toikias drauges renkiesi? Per gyvenima maciau moteru ir ne karta nugirdau aptarinejant pikantiskas santykiu detales.

aš nesu konservatyvių pažiūrų. kaip tik mėgstu naujoves. jei jau būčiau konservatyvi, tai nesedečiau čia ir nebūčiau dar toje pozicijoje, kurioje dar esu. Draugių man daug nereikia, man užtenka keleto su kuriomis kalbuosi yvairiomis temomis, bet jau geriau su vyriškiu pikantiškas santykių detales aptarinėti. jei jau nenori savo santykių pikantiškų detalių aptarinėti draugės, tai kam tada leistis į tokias kalbas, kai tik as būsiu centre, o jos klausys ir patarinės. Mainai mainais

as irgi esu prie vienisiu. tikrai sunku. visos kelios drauges i kitus miestus isvare, visos apsizenijo, apsivaikavo, tai isvis nutruko rysiai praktiskai, per metus keleta kartu tik pasimatom, ir tai daugiau mano iniciatyva.

ir dar, noriu deti pastaba turincioms vaiku. turiu viena kaimyne, kuri vis kviecia pas save. retai einu, lauzausi, butu gal nieko, bet... neinu vien del jos vaiku ir jos kalbu. nueini, po valandos jau galva kvadratine, ir visos kalbos dazniausiai apie vaikus. nu sorry, man visiskai neidomus tavo vaikai ir ka jie veikia, ir kaip rengiasi ir ka jie ten sugeba. galima aisku, kazkiek pakalbeti apie tai, bet ne nuolat. todel labai sunku bendrauti su tom, kurios negturi daugiau kazkokiu pomegiu, darbu, o tik vaikai.... kitiems tikrai ne visada idomu tie vaikai... o ir dar vaikus, tiesiog seka, kiekviena zingsni, ne tiek bendrauji, kiek klausai kalbu apie vaikus, ir ziuri kaip ji tuos vaikus davboja ir seka.

Tai siaubinga. Prie6 dvi dienas aš tą patį papasakojau savo pshicoterapeutui. O vaikyti, nepasakosiu tau ką man ten sakė.
Tik vienas pastebėjimas ir keletas klausimų tik tau pačiai, pamastymui.
Pastebėjimas - tu nesi vienišė, tu kaip tik, iš tų žmonių, kurie negali būti veni. Neapsikenčia būti vieni.
Klausimas Nr. 1 jei nenori kalbėti apie kaimynės vaikus - apie ką tuomet nori kalbėti? Kas tau iš tikro svarbu?

Klausimas Nr. 2 kodėl apie tai nekalbi?

Klausimas Nr. 3 su kuo apie tai nori kalbėti?

Sveiki
Psichologai ir psichoterapeutai nepadės, nors jų toks darbas, tad nebent esame palaikytojai šios darbo sferos... Bet labai jaučiasi bendravimas su žmonėmis, kurie vadovaujasi psichologinėm knygutėm „Kaip būti laimingu“, „Kaip susirasti draugų“ ir pan... Psichologai tik tariami draugai, funkcija juk panaši- išklauso, pataria, diskutuodami nurodo kelią...Verčiau neieškoti KAŽKO... Pagalvokime apie senolius- kiekvienas kaimynas draugas...Gal pergalvokim vertybes ir siekiamybes, o ne išradinėkim dviračius, kad ir kai tai kartais atrodo įdomu...

O tu pati psichologė ar pacientė? Jei ne - tai kuria populiaria knygele remiesi?