Svečias: Noriu paklausti moteru, kuriom yra teke darytis aborta, kodel jos tam ryzosi. Ar gailejosi to? O svarbiausia, ar slepiat tokius skaudzius gyvenime dalykus nuo savo vyru?
Neseniai netycia suzinojau, kad mano mergina, su kuria esam kartu jau 4 metai musu romano pradzioja buvo pastojusi nuo manes. Nuslepe ir pasidare aborta. Teisinasi, kad tuomet buvo ne laikas, reikejo mokslus baigti, darba gera susirasti.
Bet as negaliu jai atleisti. Butume rade iseiti. Butume tureje kudiki. Bandau ja suprasti, bet mintyse vis sukasi faktas, kad ji nuzude mano sunu...
Puolimas - geriausia ginyba. Bepiga kaltinti merginą garsiais žodžiais svaidantis "Nužudė mano SŪNŲ". Tai ji vargšė ir ginasi..
O galėtų atsikirsti - o kaip tai čia taip gavosi, kad tu jai netyčiuką užtaisei? Girtas sargį prastai užsidėjai, o gal tiesiog - nekaifas su jais? O tu tada apie jos ateitį, sveikatą galvojai? Elementarus rizikos valdymas nesuveikė?
O ir koks tu jai turėjai būti neatidus, nepastabus, kad nepamatei, kad ji nėščia? Nepamatei kaip jai tada sunku po aborto? Kaip čia taip nutiko, kad leidai sau nieko nematyti ir visą atsakomybę numetei jai spręsti? Kodėl tu ją apleidai tada (abortas - sunkus sprendimas ir tikrai daromas kai atrodo nėra kitos išeities, nėra) ir kankini kaltinimais dabar, kuriuos iš tikro sakai sau?
Tikiuosi, kad man niekada neteks gyvenime daryti tokio sunkaus sprendimo kokį padarė tavo mergina.