Pastojau tycia

Kiekvienas savaip is proto kraustos, man panasiai buvo tik as dabar pats dukra auginu o ji kazkur toli toli anglijoj, aisku as kai suzinojau supykau paskui atleidau skyriau moteriai daug demsio mes apsivedem vaikas gime zinoma jau issiskyrem nes nebuvo meiles. Bet as ant jos nepykstu nes dovanojo ji gyvybe, beja vyras turetu galvoti ka daro yra apsaugos tam skirtos, bet zinoma moterei reiketu pranesti apie tai vyrui nes nezinai ar jam reikia vaiko ar ne jeigu ne tada spaudi desine ir viskas jei taip tegu padeda auginti. Kaip draugiskai suguli i lova taip draugiskai ir sprendi sia problema.

Taip negalima daryti.
Pasekmės išlįs vėliau ir bus skaudžios. Vaikui reikia abiejų tėvų, reikia normalios pilnavertės šeimos jo visapusiškam dvasiniam ir emociniam vystymuisi, vaiko savivertei ugdyti. Vaikas tai ne tik džiaugsmas, tai - daug vargo, ligų, ir t.t., ir kai mama yra viena, jai tikrai nebūna lengva vienai tą vaiką auginti. Dažnai pervargsta, dažnai netenka savitvardos, praranda savo emocinį stabilumą, dažnai netgi sunkiau vienai materialiai aprūpinti to vaiką. O vaikas visada su pavydu žiūrės į tuos kitus vaikučius, turinčius tėčius. Gyvenimas taip lėmė, kad man teko laimė augti labai darnioje šeimoje su dar 2 seserimis, kai tuo tarpu mano visos geriausios draugės ir draugai, kaip tyčia, neturėjo tėčių - kelių buvo vaikystėje tėvai mirę, kitų anksti taėvai išsiskyrė ir pan. Ir patikėkite - tai visada ''išlįsdavo'' ant vaikų: vieni turėjo kompleksus, kad kažkas su jais ne taip, kiti beprotiškai ilgėdavosi tėvų ir pavydėdavo man, turinčiai abu... Kelis kartus man net į akis yra išrėkę - tau bepigu gyventi, kai tu turi juos abu. Vaikas visada norės, kad ABU tėvai ateitų į jo mokyklos šventes, atvažiuotų aplankyti į stovyklas ir pan., vaikui elementariai kartais reikia patarimo ir saugumo, kurį gali duoti tik tėtis. Vaikas negali būti laimingas, jei jis nuo pat gimimo net nežino, kas jo tėtis, t.y. neturi jo nuo pat savo pradžių pradžios. Aišku, vėliau gyvenimas visaip gali pakoreguoti tuos tėvų tarpusavio santykius, būna, kad tie tėvai išsiskiria, bet tokiu atveju vistiek vaikas turi tėtį, gyvenantį, kad ir kažkur kitur, žino, kad toks yra... O kai mama pasigimdo vaiką SAU dėl savo biologinio laikroduko, tai ir paskui ji į tą vaiką būna įsikabinusi kaip į savo vienintelę gyvenimo prasmę, tuo tiesiog dusindama tą vaiką ir neleisdama jam gyventi savo gyvenimo. Ir, kaip taisyklė, tokie vaikai užaugę paskui irgi kažkaip ne taip gyvena savo gyvenimą ir turi ne tokį požiūrį į vyrus, koks turėtų būti...
Čia temą paliečiau iš vaiko pusės, nes labai daug teko su tuo susidurti... Apie vyrų savijautą palieku patiems vyrams spręsti...

Tai neatsakinga ir vaiko , ir vyro, ir pagaliau savo atžvilgiu. Tokioje situacijoje nukenčia visi.

As panasiai pasielgiau, tik 20-ies. Labai norejau vaiko., tik nesupratau tuomet kaip nesaziiningai pasielgiau jo atzvilgiu.Veliau atsirado ir tetis-ne biologinis ir is jo rupinimosi vaiku beveik nebuvo.Galiu pasakyt , nes praejo daug metu dabar, vaikas labai daug nukentejo del to, ir as pati taip pat.Jis visad pavydedavo kitiems vaikams turintiems tecius, buvo kompleksuotas, nepasitikejo savim. Kad ir kaip stengiaus jam atstoti ir teti ir mama kartu-nepadejo. Jis viduj kankinosi ir as taip pat. Reikejo idet be galo daug pastangu, kad padet vaikui uzaugt pasitikinciu savim, pilnaverciu zmogumi.Todel,nuosirdziai patariu-Moterys,nebukime savanaudes, negimdykime vaiku vien savo norui patenkinti. Tai nesazininga tiek ju, tiek jusu paciu atzvilgiu. Veliau sirdis kraujuos auginant vaika vienoms.Kiekvienas vaikas nusipelne augti su mama ir teciu, ir mes neturime teises is ju to atimti.

Ooo, taip mano jau dabar buvusio vyro mergina pasielgė... Rezultate- jie gyvena drauge, nes ji jam jokių pretenzijų neturėjo tris nėštumo mėnesius (suprantate kodėl), tačiau kurgi laimė?

Dabar jau post factum. Motyvas gal ir nelabai garbingas, bet jei jau taip prabudo motiniški instinkltai, ką padarysi. Aš gal nesmerksiu - žingsnis padarytas jau... Juk yra auksinė taisyklė - neteiskim ir nebūsim teisiami.
Belieka tai padūkusiai mamytei palinkėt saugot save ir vaikelį, ir ateityje būti sąžiningai kūdikėlio atžvilgiu, jį sveikai auginti, su meile, pagarba ir mokėti džiaugtis gyvenimu...

Jau cia nulindo zmones i tai, kaip jausis kompleksuotas paauglys del tokio mamytes poelgio, bet grizkim prie tevelio, kaip zmogui jaustis? Nesugalvoju kokia panasia "zapadlo" vyras moteriai galetu padaryt, is esmes nieko blogo nepadarant, bet sujaukiant visa gyvenima. Svelniai tariant apverciant ji aukstyn kojom.
Kiekvienas mes turim kazkokiu siekiu, noru, planu ir pan. Karjera, savas seimos suvokimas ir planavimas, hobiai, pomegiai, laisvalaikis, pats gyvenimo budas.. Gal zmogus norejo studijuot/keltis i kita miesta/kita sali ir pan. O ka jam daryt kai toks dziaugsmelis islenda? Aisku, blogiausiu atveju vyras numos ranka ir sakys, kad auginkis ta vaika pati, man neidomu. Paciai nebus skaudu? Geriausiu atveju vyras labai apsidziaugs, jus ten laimingai gyvensit ir pan, bet net filmu tokiu scenariju nebuna.
Jeigu tu esi materialiai apsirupinus, tuomet pasidaryk dirbtini apvaisinima, tai niekuo nesiskirs ar tu nematysi "tevelio" ar jis nieko nenutuokdamas virs taves bus. Ar tu zinai, kad tas vyras turi pastovu pajamu saltini, gales nauja drauge ir taip sakant is niekur atsiradusi vaika islaikyt? Paciai bus tik asaru pakalne, kai neturesi is ko gyvent.
Vaikas yra nuostabiausia ka gali moteris padovanot vyrui, net nera zodziu iprasminanciu vaiko gimima seimoj, taciau kai tai padaroma su nemylima moterim ir paslapcia nuo pacio tevo, tai daugiau kancios atnesa. Visiems.

Gerai moterims, kai jos zino apie visus savo vaikus, bet panasu, kad nemazai vyru bus informuoti tik apie kelis savo palikuonis Jums tai atrodo gerai, jus laimingos, jus esat su tuo vaiku, viskas ok. Bet tevas ??? Nezinau ar pacioms butu malonu gyvent savo gyvenima ir po 20 metu suzinot, kad turi vaika. Nori ir tevas tuo vaiku rupintis, but su juo. Kodel moteriskes isivaizduojat, kad vaikas ir jusu ir tik jusu ? Jis lygiai tiek pat tevo. Baisu, kad moteriskes taip nesaziningai, neatsakingai ir savanaudiskai pasielgt sugalvoja

niekada neteisk del tokiu dalyku! nezinai, ar kada tavo dukra ar artimas zmogus taip nepasielgs...

Čia niekas ir neteisia...
Klausimas buvo - ką manote apie tokią situaciją, tai ir parašė, ką mano... Pagaliau, gali būti ir taip, kad ras ta moteris po kurio laiko sau draugą/vyrą ir pan., ir ar nebus tada tas vaikas jau problema jų santykiams, kaip anksčiau ne kurie nurodė kitoje temoje. Ir kas tada? Vėl žiūrėjimas tik savo interesų? Aš manau, kad toks pastojimas tyčia yra nesąžiningas poelgis nei vyro, nei vaiko atžvilgiu. O motinystės instinktą patenkinti reiktų kažkaip kitaip...