Lelis Borgia: Sakai, svety, kad siūlai man pasekti Henri de Toulouse-Lautrec‘u? O kodėl manai, kad aš šito nežinau? Galiu ir „In einem Bordell“ apsilankyti, esu buvęs ir ne kartą. Aš gi vyras, nežinojot? Kartais užsukdavau tik pasižiūrėti ar padiskutuoti su plaštakėmis. Patikėk, jų ten yra visokių kaip ir visur kitur gyvenime: blogų, gerų, piktų, nešvarių, bukų, negražių ir labai dailių, intelektualių, malonių, nuoširdžių. Yra ir mokslų daktarių, nemanyk taip blogai. Žinok, aistra man nebuvo svetima, yra nesvetima. Ankstyvoje jaunystėje, gyvendamas kaime, stebėjau aplinką ir pasaulį, turėjau VEF-ą ir mėgau piešti, nešnypškite ten į kišenę, o tai mama pavargs skalbti. Mėgau piešti portretus – taip išsigelbėdavau nuo dvejeto trimestre. Fiziką ir matematiką mėgau lygiai taip pat, kaip ir diskusijas su plaštakėmis. Nesisekė literatūra ir rašyba, istorija, nes nemėgau atviro, niekingo melo – tyčinės apgaulės. Mokytojos būdavo kinkadrebės(bailės) – nieko rimto negalinčios pasakyti, nes vaikus reikėjo gi maitinti, turėti darbą kaip ir dabar. Dabar bijoma ne mažiau, nes gali likti be duonos kąsnio taip pat labai greit ir nebegalės mama uždirbti pinigėlių sūneliui ant bordelio.
O prie ko čia tas Lotrekas? Aš juk ne apie meną kalbėjau, o apie tapima laimingu nešant laimę kitiems - ir patiems mažiausiems. Apleistiems vaikučiams, toms pačioms prostitutėms. Nors tiesa - tapyti gali iš mokinti ir tuos ir anuos. Tu tai sugebėtum. Būtų abipusė nauda. Ne, tikrai aš ne apie Lotreką kalbėjau, kuris savo gyvenimą baigė būdamas vienišas. Ar girdėjai, Leli, ką nors apie kitokius veikėjus, pvz. tokius kaip Filipas Neris, Jonas Bosco arba apie labiau šiuolaikinius: Kiko ir Carmen?