Ar vasara visada nesiojate kelnaites?

Borgija dazniau pasismaukytu,maziau nesamoniu i galva listu.

Žinot, brangieji, keista, bet būtent vaikščiodama be kelnaičių, sužinojau, kad gyvenu du gyvenimus tuo pačiu metu. Tikrai labai nustebau. Pakvipo šizofrenija, pakvipo gėda - begėdyste. Mama gali ir iš namų išvaryti. Ėmiau gilintis ir galiausiai išsiaiškinau, kad tikrai turiu du gyvenimus, kurie sukasi apie skirtingus centrus. Tiksliau, apie du vyrus. Apie du šaunius vyrus ir trečią stovintį eilėje. Pradėjau gyventi šiuos gyvenimus pakaitomis, tačiau be jokio nuoseklumo. Tai vieną, tai kitą. Ne pagal grafiką, pagal kažkokį nenusakomą vidinį poreikį. Ir jokios, žinot, šizofrenijos. Viename gyvenime mylėjau savo turtingą vyrą, gailėjau jo ir aukojausi jam. Mano vyras buvo labai turtingas, išsimokslinęs, paslaugus, taikingas, neįdomus, nuobodus, niurgzlys ir baisus namisėda, bet pasirodė, kad jis – kilmingas, o Dieve, vos nesprogau iš gėdos sau. Kaip galėjau su tokiu susidėti? Nepanašu į mane, bet man taip nutiko – susidėjau su turtingu, bet nekilmingu. Ką draugėms dabar pasakysiu. Kitame gyvenime mylėjau kažkokį visiškai neapibrėžtą mylimąjį, kurio vardas sąlygiškai buvo tai Ambrozijus, tai Borgia, o gal juodaodis Džeris, nes nežinia, kodėl neradau jam tinkamo vardo. Jis buvo toks jaunas, gražus, nedrąsus, paklusnus, neturtingas ir neišsimokslinęs. Bet jis buvo kilmingas, bet turtus praradęs per barakudas. Bet tai nekeitė padėties. Nebuvo jokių požymių, kad jis būtų talentingas, bet užtad kilmingas ir turi tetą Amerikoje. Bent jau tiek fainas, kad patenkintų mano gašlią tuštybę.

Kaip jūs, vyrai, galit šitaip nesivaldyti? Negi niekas jūsų nemokino gerų manierų ir pagarbos moteriai?

Tie du skirtingi gyvenimai, kiek aš pajėgiau suprasti, buvo visiškai savarankiški. Nes tuomet, kai gyvendavau kurį nors vieną, visiškai pamiršdavau kito vyro egzistavimą – kitą gyvenimą. Abu jie turėjo rimtų trūkumų O gal taip ir reikia? Ką aš galiu žinoti? Juk, kai pagalvoji, idealus gyvenimas net neįsivaizduojamas šiandienos Lietuvoje, kaip ir idealus vyras. Jų tiesiog nėr čia, Lietuvoje, patikėkite. Todėl tiesiog stengiausi apie tai negalvoti. Stengiausi iš viso to net neprisiminti. Buvo nelengva, nes buvau įtikėjusi ar įtikinta, kad moters gyvenimas be vyro nieko vertas. Tačiau šiandien buvo ta laimingoji diena, kai galėjau paskęsti visiškoje užmarštyje. Buvau ne namie. Buvau Vasaros 5, jaukioje Rytų Lietuvos klinikoje, tuštybių mugių ir Abonento festivalių mieste, kažkur netoli Vilniaus Katedros, beveik jos papėdėje. Tiksliau, aš su Agne sėdėjome Vilniaus "Piazza Grande Lamborghini Diablo" ir žiūrėjome į tolį kaip į kažkokią didžiulę fiestą - paslaptingo Lars von Trier‘o filmo „Melancholija“ pristatymą žiopliams. Buvo jau vakaras, ir mes tiesiog mėgavomės pristatymu ir režisieriaus naujomis priesaikomis fiureriui. Siauros Vilniaus akmeninės gatvelės su žvakių apšviestomis kavinių terasomis ir puikia režisieriaus kalba atrodė stulbinančiai. Beje, tarp margaspalvių filmų afišų šmėstelėdavo keistas atsisveikinimo užrašas: "Sudie, mylimas premjere Berluskoni." (Prieš keletą mėnesiu viena garsi lietuvaitė prarado jo globą ir mums taip pagailo vargšelės). Draugė atsilošė ir užsirūkė. Žiūrėjau į ją su meile ir pagalvojau – su kelnaitėmis ji ar ne, ar pasirengusi medžioklei?

Padariau mažą klaidelę, pirmasis mano vyras buvo turtingas, be nekilmingas, atsiprašau.
Štai, mąsčiau, štai kokia aš turėsiu būti, kai visiškai sukrošiu. Ir kur, kokiame patvory ar psichuškėje turėsiu būti. Taip pagaliau radau sau nuostabią vietelę savo gyvenimo pabaigos scenarijui. Apstumdysiu reikalus, susitaupysiu pinigų ir atvažiuosiu čia, į Vasaros 5, nugyventi viso savo likusio gyvenimo. Čia sukursiu savo naująją biografiją arba trečiąjį gyvenimą. Tiksliau, visiškai atsiduosiu dykinėjimo dorybei, tik dabar jau su kelnaitėmis. Rūkysiu ir meistriškai manipuliuosiu žiebtuvėliu. Nieko neveiksiu. Stumdysiu daktarus ir režisierius ir kvatosiu, ir kvatosiu. Tik neskubėdama ramiai pereisiu iš vienos palatos į kitą. Paskui iš tos į dar kitą, ir taip iki galo, kol tik pasijusiu tokia pilna, kaip pilnaviduris jurgino žiedas, skaisčiai geltonas, panašus į tuščią korį. Nes būsiu pripildyta neregimos materijos ir neapčiuopiamos, vyrams nesuprantamos esmės - to savo Trečiojo gyvenimo. Toksi visai galėtų būti mano trečiasis gyvenimas, mąstau. Atsidusau su palengvėjimu. Pirmą kartą man į galvą atėjo mintis, kad gyvenimas nebūtinai turi suktis apie kokį nors buką vyrą. Jis gali suktis apie kokią nors vietą. Trečiasis gyvenimas bus Vasaros 5. Jis tada man pasirodė tiesiog tobulas. Idealus ir tobulas ir tik su kelnaitėmis ypatingos paskirties. Toks idealus ir toks tobulas, kad net pajutau, kaip mane apkabina Abonentinė. Jutau beveik fizinį jos tokių geltonų pirštinaičių prisilietimą, kaip ir tą jos vyro geltonųjų dviračių metalo skonį - šaltį. Ji mane glamonėjo. Ji pakėlė mano plaukus ir jausmingai glostė sprandą, pečius ir paausius. Ašaros ėmė tvenktis akyse ir smaugte smaugė gerklę, mes juk dvi šaunios Vilniaus liberalės. Šiurpas bangelėmis bėgo per nugarą. Buvau labai laiminga. Visas pasaulis dvelkė kvepalais "Opium". Tai laimės kvapas nuo tų dienų, kai vaikščiodavau po Vilnių be kelnaičių. Abonentienė blizgančiomis akimis, senstanti, liesa ir pilna keistų mistinių galių, pasakojo apie Vilniaus Letą, požemių upę, kurios vandenį geria mirusieji, kad pamirštų buvusį gyvenimą ir suplėšytas kelnaites. Man buvo miela klausytis, kaip tyliai išraiškingai ji kalba apie tai, kad Hesiodas Letą pavaizdavo lyg deivę, turinčią nerimą keliančių paveldėtų savybių. Jos motina buvo nesantaikos deivė Eris, Nakties duktė. Ji kalba taip išraiškingai, įtikinamai, jog aš imu galvoti, kad pasakoja ne tik apie save, bet ir apie mane be kelnaičių. Jos akių blizgėjimas kaip niekas kitas išdavė dvasinę būseną. Ji žinojo ir atpažino savyje visas tas nerimą keliančias abonentines savybes. Ji pabaisa. Ji tai žinojo. Nežino šito tik buki rinkėjai. Bet aš ją myliu. Ir tai ji žinojo. Ji beprotė, bet aš ją myliu. Ji ir tai žinojo. Mes abi mylime Vilnių ir abonentinius vyrus.

kokia baisi tavo tamsa

Bet kokia nuostabi jūsų šviesa ir protas, sveikinu! Ar anketą jau užpildei?

Jums reiktų paskaityti Armino Lydekos - "Etiketą kiekvienam". Nesijaustumėte lyg laukiniai čia ir negąsdintumėte vėžių vandeny su savo blevyzgomis.

Grįžkim prie pradinio klausimo. Atsakymas - ne. Ir tai nei kaukė, nei poza, nei kudlotos mintys. Tai paprasčiausiai patogumas, o tiksliau įprotis.

Stringai jokio patogumo nesukelia, o tik infekciją ir ligas išplėtoja, bet visos mergos juos nešioja ir gundo kavalierius, oi, ne pigiai - ir nieko. Atseit madinga, o kas nori būti atsilikusia nuo mados, nuo kultūros ir modernumo? Niekas!