Ar lieka laiko dvasiniam tobulėjimui, kad būtum įdomi kitiems žmonėms?
Ar lieka laiko paprastam jaunatviškam šėlimui su draugais, flirtavimui, paplepėjimui su draugėmis, spontaniškiems vakarėliams ir t.t.?
Nes (nenoriu įžeisti), bet susidaro įspūdis, kad esi graži prisižiūrinti mergina, rimtai besimokanti, gyvenanti gyvenimą tokį, kaip tikisi tėvai, dėstytojai, vaikinai, o tavęs pačios visame tame nėra! Nėra įdomaus patraukiančio žmogaus su savo nuomone ir norais.
Ir beveik garantuoju, kad ne tavo išvaizda čia kalta, o kad tiems kitiems nyku būdavo šalia. Žmonėms nejauku būna šalia idealios išvaizdos ir nyku, neįdomu, kai nėra asmenybės. Kai nėra gyvybingo besidžiaugiančio gyvenimu žmogaus, o yra žmogus, be savo nuomonės, besistengiantis įtikti kitiems.
Pagaliau kartais dėl to ir pašiepiama, nes tas ,,idealumas'' nervina kitus. Kur kas mielesnis žmogus su savo silpnybėmis ir trūkumais. Sutinku su Ugnele.Mergyte per daug demesio kreipi i savo isvaizda.nesakau ,kad ja nereikia rupintis.Reikia,bet su saiku.Per daug galvoji kaip visiem itikti.Zinok,visiem geras nebusi ir neverta stengtis.Reikia buti savimi,o ne lele.Kokia save rodai,tokia ir mato.Daugeliui vyru patinka tikros merginos,o ne ju sukurtas ivaizdis.O kad cia kreipeisi su tokiu klausimu,man atrodo tau tik eilinio patvirtinimo rekejo,kad esi normali mergina.Bet iratariu,kad galvelei tavo siek tiek vejai soka
Nuoširdus patarimas: palik ramybėje savo kilogramus - viskas ten tvarkoje. Užsiimk savo vidumi. Gal tada ir kiti matys tavyje žmogų, o ne vien tuščią dailią moterį.
Ir lauk žmogaus, kuris tave mylėtų, o ne mylėtųsi su tavo svoriu.