Prostitucijos pradžia nustatyta apytikriai 640 – 559 m. p.m.e. Pirmųjų viešųjų namų (deikterijonų) Senovės Atėnuose įkūrėjas Salonas. Už apsilankymą deikterijoje buvo nustatytas mokestis ir pajamos iš viešųjų namų ėjo į valstybės iždą. Vėliau dėl gyventojų pertekliaus baimės buvo steigiami viešieji namai vyrų nenatūraliam lytiniam santykiavimui.
Senovės Romoje prostitucijos varomoji jėga buvo moterų vergovė. Įsigytą vergę šeimininkas galėjo priversti užsiimti prostitucija, jeigu draudimas užsiiminėti prostitucija nebuvo aptartas pirkimo metu. Romoje egzistavo normos numatančios žmonos, sulaužius šeimyninę ištikimybę atidavimas į viešuosius namus.
Susiformavus Romos imperijai ištvirkavimas labai paplito. Į viešųjų namų edilus įsirašydavo garsios Romos damos (imperatoriaus Klaudijaus žmona Meselina – Liziska 25 – 48 m. e.m.).
Vėliau buvo imtasi priemonių apriboti prostituciją. Imperatorius Tiberijus (42 m. p.m.e. – 37 m. e.m.) nustatė, kad užsiiminėti prostitucija gali moteris, kurios senelis, tėvas arba vyras buvo Romos kariu. Vedusios moterys esančios prostitučių registruose buvo ištremtos iš šalies.
Sugriuvusi Romos imperija visas ydas paliko Europos šalims. Londone viešieji namai buvo atidaryti 1180 m., Hamburge – 1292 m. ir t.t.
Viduramžių Europoje prostitucijos klestėjimui įtakos turėjo turtuoliai, dykaduoniai bei vargšai ir skurdžiai.
Bausmės prostitutėms taikomos nuo Romos laikų: piniginė bauda, turto konfiskavimo, ištrėmimas, priverstiniai darbai kasyklose, mirties bausmė.
Viduramžių Europos epochoje prostitutės buvo žiauriai persekiojamos. Vokietijoje – merginas plakė viešai, Prancūzijoje – uždarydavo į kalėjimus, išvarydavo iš miesto. Tačiau prostitucija ir toliau plito.
Vėlesniais laikais, 1684 m. Strasburge buvo numatytos kūno bausmės: nosies nupjovimas. 1687 m. – įsakas numatė ausų nupjovimą.
XVI – XVII a. vokiečių įstatymai kovai su prostitucija numatė žeminančias žmogaus orumą bausmės: prostitutė nuoga laikoma prie gėdos stulpo ir t.t.
Švietėjiškoje epochoje XIX a. pradžioje atsirado kitos bausmės – priverčiamieji darbai manufaktūrose, atsiradus laisvam darbui pradėtas taikyti trumpalaikis kalinimas.
Anglų teisė XVII a. prostitutę ėmė traktuoti kaip valkatą. Už tai numatė kalėjimą iki 2 metų.
Analizuojant laikotarpį tarp epochų, matyti, kad senieji, draudžiamieji įstatymai niekaip neveikė ir sudarė pagrindą suvokti prostituciją kaip visuomeninį reiškinį. Tuo metu valdovams logika diktavo, kad pripažinta būtina pakanta prostitucijai aiškiai išreikšta įstatyme, kuris apibrėžtų ribas bei pažeidimus, numatytų baudžiamumą, įtvirtintų teisingumą, nustatytų magistratūros bei policijos kompetenciją; šis įstatymas numatydamas atvejus, kuriais prostitucija turi būti tramdoma pripažino jog „gėda“ gali egzistuoti nebūdama nusikaltimu; toks įstatymas, kad ir kokiais apribojimais nevaržytų tokio amato, įteisino kūno eksploataciją – suteikė prostitucijos teisę. 1800 m. Prancūzijoje priimtas įstatymas dėl policijos gydytojų priežiūros. Geltonas bilietas pirmą kartą išduotas 1802 metais. Prostitucija tapo įteisintu pripažintu reiškiniu. Europos sostinėje ir didmiesčiuose buvo sudarytos prostituciją reglamentuojančios taisyklės, bei nubrėžtos leidžiamo „amato“ ribos ir draudimai.
