Jeigu trumpai paaiskinti, tai viskas vyksta taip. Susipazistu tu simpatiska ir patinkancia mergina, abu kuri labai mandagiai pabendraujam, pabunam, o paskui po kurio laiko paklausiu to klausimo, kuris jai tikrai nebuvo netiketas. I klausima, ar ji turi antra puse, atsako teigiamai bei priduria, kad draugauja daug laiko ir ju santykiai yra labai geri. As tuo net neabejoju, kad gali tureti labai gera vaikina, nes yra ne tik grazi, ne tik nepasikelusi, bet ir labai nuosirdi. Priesingu atveju sedetu pazinciu portale, kaifuotu nuo aibes demesio, o paskui kalbetu kokie vyrai visi vienodi kiaules ir t.t. Ji tikrai ne is tu.
Suprasdamas kad gali buti labai nemandagu is karto tiesiog imti ir atsitraukti isgirdus tokia zinia, tai dar kelias dienas normaliai bendravau kaip bendraves, o po to po truputi ta bendravimo daznuma vis mazinau ir mazinau kol jis pasieke labai minimalia riba. Atrodo viskas abiem turetu buti aisku kodel taip elgiuosi, taciau tada pajutau labai dideli demesi is jos puses, labai dideli bendravima ir tuo paciu stebejosi kodel as nebebendrauju, kodel atsitraukiau ir t.t. Tokia buvo pusiau kaip ir supykusi. Nedviprasmiskai duoda suprasti, kad nori su manim ir toliau bendrauti. Nors ji puikiai tai supranta, kad mane ji domina ne tik kaip drauge, taciau vistiek nori toliau bendrauti. Kodel taip yra jau ir as nelabai suprantu. Ar tai reiskia, kad jai ant tiek patinku, kad gali netgi skirtis su savo vaikinu, bet pries tai nori pazinti mane visa visomis prasmemis? Ar tiesiog nori kad buciau geras draugas su kuriuo kartais pasimyli ir praskaidrina rutina? Nes tikrai ji su manimi visa ta laika nebendravo kaip vien tik su draugu.
Cia papasakojau labiausiai man istrigusi atveji, bet buvo nemazai ir kitu analogisku variantu. Ir del visu tu atveju kazkaip jauciuosi kaltas, nepaisant to, jog jos ir turi vaikinus, taciau as vistiek nuo ju atsitraukdavau nepaisydamas ju noro, kad to nedaryciau.