– Ką manote apie savigalbą: ar ištikus problemai žmogus visada gali padėti pats sau?
– Dauguma žmonių ištikus sunkumams pirmiausia mėgina susigaudyti patys, bet tai ne visada veiksminga. Žinoma, paprastas problemas dažniausiai išsprendžiame savo jėgomis, taigi į psichoterapeutus kreipiasi žmonės, turintys sudėtingų klausimų. Kai kurie klientai atėję sako: „Jei mėginu kažką suprasti, tik dar labiau susipainioju. Kai skaitau savigalbos knygas, viskas atrodo aišku, tačiau kai bandau gyventi pagal tuos patarimus, nieko neišeina.“ Matyt, egzistuoja riba, už kurios žmogus nebegali padėti pats sau. Sartre’as yra rašęs apie žmogaus gebėjimą „gražiai save apgaudinėti“: tai mes ir darome, rasdami tokius aiškinimus, kurie mums yra patogūs. Psichoterapeutas, kaip žmogus iš šalies, tampa veidrodžiu, kuris parodo, ką klientas galvoja.
– Kartais besikreipiantieji pagalbos kritikuojami, neva jiems trūksta disciplinos, gebėjimo „susitvarkyti patiems“. Ką manote apie tokį požiūrį?
– Įdomu būtų pažiūrėti, kas yra už tokių priekaištų. Kartais artimiesiems nesinori, kad pagalbos besikreipiantis žmogus psichoterapeutui pasakotų apie savo gyvenimą, nes kalbėdamas apie savo aplinką žmogus mini šeimą, artimus žmones, santykius… Kitaip tariant, „neša šiukšles iš namų“. Kartais šeimos nariai dėl to jaučiasi nejaukiai. Laimei, taip yra ne visada: artimieji skatina ieškoti pagalbos, o ne siekia sulaikyti nuo jos.
[url:3ad3i3wq]http://www.satenai.lt/?p=12949[/url:3ad3i3wq]
